Jis pareiškė: „Tai išpuolis prieš visą žmoniją ir mūsų išpažįstamas universalias vertybes“, „Politico“ rašo Victoras Davidas Hansonas.

Bet ar toks teiginys teisingas?

Be jokių abejonių, JAV prezidentas nesugebėjo ištarti nė žodžių „prieš Vakarus“ ir „vakarietiškas“ – kaip kad nesugeba taikiniais aiškiai įvardyti „radikaliojo islamo“ ar „džihadistų“.

Ar savižudžiai sprogdintojai ir AK-47 ginkluoti žudikai, Paryžiuje surengę tikrą pragarą, siekia sunaikinti komunistinės Kinijos ideologiją? Ar jų mirtina žinia skirta Kubai, Šiaurės Korėjai ar Venesuelai? Teroristai islamistai, kuriuos atsargiai JAV prezidentas ir Amerikos žiniasklaida įvardija tiesiog kaip „jie“ arba tiesiog „teroristai“, tikrai nesudomi „visa žmonija“. Sprendžiant pagal išpuolių braižą, mūsų priešai akivaizdžiai su prezidento teiginiu, esą mus visus vienija universalios vertybės, nesutinka.

Taip, Vietnamo ir Ekvadoro gyventojai šiuo metu yra žymiai saugesni nei gyvenantieji Paryžiuje, Niujorke ar Fort Hude. Komunistai iš Kinijos, verslininkai Afrikoje ar karikatūristai Pekine tikrai nėra „Islamo valstybės“ taikinių sąraše.

Radikalieji musulmonai ir džihadistai turi aiškų tikslą – vakariečius. Artimuosiuose Rytuose, kur jų randa vis mažiau, be skrupulų žudo ir kankina kitų religijų atstovus ir tuos, kurie nepritaria jų sukurtam fundamentalistinio sunitų ar šiitų islamo prekės ženklui.

Vakaruose jokie opoziciniai ar kiti judėjimai nesprogina restoranų ir nežudo nekaltų žmonių. Krikščionys nedegina mečečių. Kurdų sukilėliai nekapoja galvų civiliams ir viso to nefilmuoja.

Atsižvelgiant į faktą, kad Paryžiuje siautėję teroristai siekė būti pamatyti visame pasaulyje, leidžia daryti išvadą, kad jie nusitaikė tiesiai į gana konkrečias Vakarų vertybes – demokratinę valdžią, žmogaus teises, lyčių lygybę, žodžio ir tikėjimo laisvę ir visus privalumus, kuriuos suteikia laisvosios rinkos ekonomika ir privati nuosavybė. Jie nekenčia ne pačios žmonijos, o Vakarų – dėl daugelio priežasčių, kurios tikrai neapsiriboja vien parama Izraeliui, naftos pirkimu iš turtais pertekusių šeichų ar pavienių atakų, Vakarų rengiamų prieš teroristų objektus. Viskas žymiai sudėtingiau.

Vakarai įtakingi ir galingi, žymiai galingesni nei bet kokios alternatyvos. Jų mastas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai baugina visus priešus. Tai, kaip radikalieji islamistai elgiasi su krikščionimis, moterimis, mažumomis ir homoseksualais, tik dar kartą primena, kad įvairovė ir tolerancija jiems – svetimos sąvokos. Tiesą sakant, islamistai įvairovę smerkia kaip mūsų, Vakarų, nuodėmingumo ir viso, kas šventa, išdavimo įrodymą.

Nepaisant to, radikalieji musulmonai, kaip drugeliai prieš liepsną, negali atsilaikyti tų pačių laisvų ir pasiturinčių Vakarų pagundoms – „Islamo valstybė“ naujokų neretai ieško būtent Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Be to, juos vilioja civilizacijos suteikiamas saugumas, tačiau jokiais būdais ne jį gimdančios ir juo besirūpinančios institucijos. Būdami nepataisomi nihilistai ir aršūs bet kokios integracijos priešininkai, musulmonai fundamentalistai savo apgyvendintas teritorijas skubiai paverčia kažkuo panašiu į tai, nuo ko patys bėgo Artimuosiuose Rytuose, ir sprunka.

Kuo svetingiau Vakarai priima pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, kurie nesibodi pažeidinėti migracijos įstatymų ir kelia reikalavimus juos priimantiems, tuo lengviau radikaliesiems musulmonams tokį svetingumą vertinti kaip Vakarų silpnumą, verta paniekos, o ne didžiadvasiškumą, kurį derėtų gerbti. Vakarų kilniadvasiškumas ir subtilumas smerkiamas kaip savybės, keliančios grėsmę jėgos kultui.

Vakarų turtai ir populiarioji kultūra esą grasina sunaikinti ilgametes islamo tradicijas – ir kas baisiausia, ne specialiai, o tiesiog aplaidumu. Jauni vyrai iš Artimųjų Rytų, sekdami Mohamedo Atta pavyzdžiu, Londone, Paryžiuje ir Berlyne kaip tikri fanatikai demonstruoja neapykantą tam, kas siūlo įvairių gyvenimo malonumų. Įdomiausia, kad tuos gyvenimo malonumus iš jų atėmus, imtų jų nekęsti dar labiau.

Net ir patys sumaniausi džihadistai patys nesugeba pasirūpinti technologijomis, galinčiomis sunaikinti vakariečius – nuo lėktuvų iki sprogmenų, nuo išmaniųjų telefonų ir interneto. Religiniai lyderiai smerkia technologijas iš Vakarų kaip mūsų moralinio supuvimo įrodymus, kurie nuodija ir jų jaunimo protus.

Reakcija į Vakarų pasiekimus, be jokios abejonės, šizofreniška: ką daro tie silpni ateistinių pažiūrų vakariečiai, bumba islamistai, kad jiems taip puikiai sekasi tas ekstravagantiškas ir toks nuodėmingas gyvenimo būdas? Nejaugi jie tokie turtingi ir pasipūtę, o ne liūdni ir neturtingi kaip mes iš Artimųjų Rytų, nes kadaise pasirinko Bibliją, o ne Koraną? O gal, būdami imperialistai ir kolonialistai, iš kalifato savo laiku prisigrobė tiek brangenybių, kad dabar gyvena ir vargo nemato?

Kaip bevertintume istoriniu požiūriu, radikalieji islamistai, tokie kaip „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“, yra silpni, jiems trūksta tiek žmonių, tiek technologijų, tiek ekonominės galios, kurią turi Vakarai. Kažkodėl vadovaujasi įsitikinimu, kad aklas ryžtas, fanatizmas ir suicidinis nihilizmas yra slaptieji ginklai prieš postmoderniuosius Vakarus. Bet kokie pasiekimai nedelsiant sumenkinami tokių Vakarų lyderių kaip Barackas Obama ir Johnas Kerry, kurie patikina juos „sutramdę“ ir perspėja apie „suskaičiuotas dienas“.

Kuo primygtiniau mūsų žvalgyba ir valdžios technokratai bando įtikinti, kad „Musulmonų Brolija“ gana pasaulietiška arba kad Fort Hudo teroristo Hasano darbai tėra „agresija darbo vietoje“, tuo daugiau islamistų pereina į naują lygmenį. Strateginė arogancija, lydinti silpnėjančius Vakarų gebėjimus atgrasyti, o galbūt ligotas smalsumas, svarstant kiek toli visa tai gali nueiti? Jau turėjome sprogdinimus Bostono maratone, karių šaudynes karinėje bazėje, tragediją „Charlie Hedbo“ redakcijoje, o kur dar pastarieji įvykiai Paryžiuje? Kas toliau?

Panašu, kad džihadistai, lyginant su Vakarų lyderiais (juk visai neseniai JAV prezidentas B. Obama pareiškė, kad didžiausia pasaulinė grėsmė yra klimato atšilimas), žymiai tvirčiau stovi ant žemės.

Tiek prieš Rugsėjo 11 išpuolius, tiek po jų, islamistai liovėsi bijoję Vakarų keršto. Prieš Rugsėjo 11-osios įvykius jie pražudė šimtus. Po Rugsėjo 11-osios suvokė, kad, nepaisant akivaizdaus pranašumo, ilgi karai galiausiai Vakarus, kurie gali susitaikyti su vieni kitu susprogdintu lėktuvu ar susišaudymu roko koncerte, bet tik ne su erzinančia padėtimi Irake, išvargins.

„Islamo valstybė“ manys, kad po išpuolių Paryžiuje Europos ir Vakarų lyderiai laiku primins vakariečiams apie dešiniųjų pažiūrų vietinių, ksenofobų ir „perdėtos reakcijos“ pavojus. Vilsis, kad lyderiai ir vėl atkreips dėmesį į poreikį smerkti terorizmą ir ekstremizmą bendrąja prasme, pabrėš būtinybę puoselėti bendrą žmogiškumą. Toks islamistų cinizmas labai taikliai beda tiesiai į mūsų kultūros ir lyderystės piktžaizdę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (805)