Louis ir Zelie Martinai buvo tikras labdarybės įsikūnijimas: jie padėdavo ligoniams ir mirštantiesiems, dalydavo išmaldą elgetoms, pasirūpindavo gydymu ligoninėje sunkiai sergantiems žmonėms ir priėmė vaiką, kurio šeima negalėjo juo rūpintis.

Jiedu taip pat išaugino mergaitę, kurią popiežius Pijus X, kaip teigiama, yra paskelbęs „didžiausia šių laikų šventąja“ ir kuri yra viena iš keturių moterų, turinčių Bažnyčios mokytojos titulą.

Poros kanonizavimo ceremonija buvo surengta vykstant pasauliniam Bažnyčios sinodui dėl šeimos, kurią Pranciškus labai nori iškelti kaip svarbų socialinį vienetą puoselėjant tikėjimą ir rodant gerą pavyzdį.

„Šventieji sutuoktiniai Louis Martinas ir Marie-Azelie Guerin praktikavo krikščioniškąją tarnybą šeimoje, diena iš dienos kurdami tikėjimo ir meilės aplinką, kuri puoselėjo jų dukterų pašaukimą“, – per mišias sakė Pranciškus.

Šią savaitę duodamas interviu „Paris-Match“, pontifikas šią porą pavadino „evangelistais, kurie atvėrė savo duris“ tiems, kam reikia pagalbos tokiu metu, kai „buržuazinė etika niekino neturtinguosius“.

Louis ir Zelie, kurie mirė atitinkamai 1894-aisiais ir 1887-aisiais, susilaukė devynių dukrų, kurių keturios mirė jaunos, o kitos penkios – visos tapo vienuolėmis: viena klarisė ir keturios karmelitės, įskaitant jauniausiąją Teresėlę, kuri įžadus davė būdama 15-os.

Beveik 2 tūkst. katalikų stebėjo kanonizacijos ceremoniją dideliuose ekranuose Šv.Teresės bazilikoje Lizjė.

„Tai džiugi akimirka“, – sakė Annabella, kurią atlydėjo vyras ir vaikai.

„Mes stengiamės sekti jų pavyzdžiu, net jei tai nėra lengva. Tai pavyzdys poros ir šeimos gyvenimo su jo džiaugsmais, nelaimėmis, keturių vaikų netektimi. Jų pavyzdys gali būti lazda pasiremti“, – sakė ji.

Ispaniškas stebuklas

Louis iš pradžių ketino tapti vienuoliu, bet, nepriimtas dėl to, kad nepakankamai gerai mokėjo lotynų kalbą, Alansone Normandijoje sutiko ir įsimylėjo Zelie, kurią po trijų mėnesių vedė. Tai įvyko 1858 metais.

Iš pradžių pora ketino gyventi kaip brolis ir sesuo, bet vienas kunigas įtikino juos susilaukti vaikų.

Jauniausias jų vaikas, Marie-Francoise Therese Martin, gimė 1873 metais. Būdama 15-os ji tapo klauzūrine vienuole, o po devynerių metų mirė nuo tuberkuliozės.

1925 metais popiežius Pijus XI ją paskelbė šventąja, o 1997 metais popiežius Jonas Paulius II jai suteikė Bažnyčios Mokytojos statusą – retą garbę, rodančią, kad jos raštai ir pamokymai yra naudingi krikščionims.

Jos autobiografija „Vienos sielos istorija“ (Histoire d'une âme), parašyta jau prastėjant jos sveikatai, yra atsiminimai apie neramią vaikystę ir pasiryžimą tapti vienuole bei paskirti savo gyvenimą Dievui, kilusį po to, kai jai būnant ketverių mirė motina.

„Gerasis Dievulis davė man tėvą ir motiną, kurie labiau verti Dangaus nei žemės“, prieš daugiau kaip šimtą metų parašė Šv.Teresėlė.

Pranciškus yra sakęs, kad vieną šios šventosios knygų laiko savo juodame kelioniniame krepšyje ir ieško joje pagalbos bei patarimų.

Šv.Teresėlės tėvai 2008 metais buvo paskelbti palaimintaisiais, Vatikanui pripažinus jiems priskiriamą stebuklą – sirgusio italų vaiko Pietro Schiliro šeimos maldų išklausymą.

Tačiau paskelbimui šventaisiais reikėjo dar vieno stebuklo.

Kovo 18 dieną Pranciškus paskelbė, kad šie sutuoktiniai padarė stebuklą išgydydami ispanų kūdikį vardu Carmen. Tos per anksti gimusios mergytės, kuriai grėsė kraujavimas smegenyse, tėvai meldė Martinų užtarimo ir vaikas išgyveno.

Ir Pietro, kuriam dabar – 12 metų, ir Carmen, dabar – septynerių, sekmadienį dalyvavo kanonizavimo ceremonijoje, pirmojoje per visą istoriją, kai šventaisiais buvo paskelbti vaikų susilaukę sutuoktiniai.