Th. de Maizière ragino visus veikti „išvien kaip atsakinga bendruomenė“. Tik tuomet bus įmanoma pažaboti dabartinę pabėgėlių krizę. Atsakingai elgtis jis kvietė ne tik Vokietijos politikus bei piliečius, bet ir atvykėlius. Pastarieji taip pat privalo pripažinti Vokietijoje galiojančias taisykles bei jų laikytis.
Naujausia pirmojo valstybinio televizijos kanalo ARD apklausa parodė, kad ministro poziciją palaiko ir dauguma Vokietijos gyventojų. Net 77 procentai apklaustųjų pasisakė už įstatymą, įpareigojantį imigrantus laikytis Vokietijoje galiojančių pamatinių vertybinių nuostatų.
Iš atvykėlių turime reikalauti buvimo ir pripažinimo kultūros
Savo kritiką pabėgėlių adresu vidaus reikalų ministras pratęsė ketvirtadienio vakare kalbėdamas per antrąjį valstybinį televizijos kanalą ZDF. Neįprastai atvirai jis prabilo apie kai kurių pabėgėlių savavališką elgesį: „Iki vasaros pabėgėliai būdavo dėkingi už tai, kad turi teisę pas mus būti. Jie patys teiraudavosi, kur yra policija, kur – migracijos ir pabėgėlių tarnyba, kur juos nukreips gyventi.“
Tačiau nuo to laiko reikalai, pasak vidaus reikalų ministro, gerokai pasikeitė. Ir dabar esama daug tokių, kurie manosi „galį patys sau pasiskirti buvimo vietą“.
„Jie palieka pabėgėlių prieglaudas, užsisako taksi. Jie turi stebėtinai daug pinigų, – tiek, kad gali šimtus kilometrų taksi važiuoti per Vokietiją. Jie streikuoja, nes jiems nepatinka prieglauda. Jie piktinasi, nes jiems nepatinka maistas. Jie pabėgėlių apgyvendinimo vietose sukelia muštynes.“
Ministras guodėsi, kad kol kas taip elgiasi mažuma. Tačiau visiems turi būti aišku: „kas atvyko į Vokietiją, privalo vykti į ten ir būti ten, kur jam nurodyta. Ir privalo pripažinti teisės nustatytą tvarką“, – sakė politikas.
Th. de Maizière reikalavo iš pabėgėlių įsisąmoninti tam tikrus principus: „Mes turim jiems paaiškinti, kad pas mus esama nediskutuotinų dalykų: tai konstitucija, žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, lygiateisiškumas.“
„Iš mūsų piliečių laukiame svetingumo kultūros, o štai iš tų, kurie pas mus atvyksta, turim reikalauti pripažinimo kultūros“, – apibendrino ministras. O ji, be kita ko, reiškia ir tai, kad pabėgėliai įstaigoms privalo nurodyti tikrą savo vardą, pavardę bei kilmės šalį. Ji reiškia ir tai, „kad prieglaudose nesimušama“. Ir „kad gerbiami visi žmonės, nepriklausomai nuo jų religijos ar lyties.“
Kritika pabėgėlių adresu sukėlė pasipiktinimo bangą
Kritikuodamas pabėgėlius, Th. de Maizière atkreipė dėmesį ir nepalankias jų gyvenimo sąlygas. Jis sakėsi žinąs, kad prieglaudos daug kur perpildytos, jose gyventi nėra malonu. „Bet dabar kitaip neišeina, jau ir taip visi stengiasi iš paskutiniųjų mėgindami surasti atvykėliams pastogę“, – pabėgėliams ministras patarė neturėti didelių lūkesčių, bet turėti kantrybės.
Ministras kreipėsi ir į šalies piliečius, prašydamas juos elgtis su atvykėliais pagarbiai ir taikiai.
„Mes visu griežtumu imsimės priemonių prieš dešiniųjų radikalų chuliganiškus veiksmus ir smarkiai išaugusį nusikaltimų skaičių, – pažadėjo ministras. – Privalom rimtai žiūrėti į tikrą žmonių susirūpinimą, bet drauge ir užkirsti kelią tiems, kurie nori mūsų šalį radikalizuoti.“
Th. de Maizière išsakyta kritika susilaukė netikėtai aštrios reakcijos, nors ministras ir pabrėžė kalbąs ne apie visus pabėgėlius, o tik dalį jų, nors ir parodė supratimą bei atjautą.
Opozicinių Bundestago partijų atstovai apkaltino ministrą „užstalės retorika“, įžvelgė pavojų, kad jo žodžiais gali pasinaudoti dešinieji radikalai, kurstydami gyventojus prieš prieglobsčio ieškotojus. Žaliųjų frakcijos vadovė Katrin Göring–Eckardt siūlė užuot rodžius pirštu į pabėgėlius, verčiau pasirūpinti geresnėmis jų gyvenimo sąlygomis ir geriau funkcionuojančia migracijos bei pabėgėlių tarnyba (BAMF).
Tiesa, ji pritarė, kad smurtautojai turi būti nubausti, tačiau padėtis apgyvendinimo vietose esanti išties „slegianti“, todėl ir konfliktai – neišvengiami. Ir situacija tik aštrėsianti, jei pabėgėliams laikino buvimo vietose teks išbūti dar ilgiau, nei iki šiol – iki šešių mėnesių.
K. Göring–Eckardt pasiūlė įsivaizduoti, kas nutiktų, jei visi 630 Bundestago parlamentarų būtų priversti gyventi vienoje salėje, „miegoti ant sudedamų kareiviškų lovų, ponas Kauderis (krikščionių demokratų frakcijos vadovas – DELFI) šalia ponios Wagenknecht (ypač karinga kairuolių partijos frakcijos vadovo pavaduotoja – DELFI). Galiu įsivaizduoti, kaip taikiai, nekonfliktuodami gyventume“, – ironizavo parlamentarė.
Jai pritarė ir kiti opozicinių partijų nariai, sakydami suprantą pabėgėlius, savavališkai paliekančius masinio apgyvendinimo vietas dėl nepakeliamų sąlygų jose. O ir streikuoti dėl geresnių sąlygų jie turi teisę, – demokratijoje tai esąs savaime suprantamas dalykas.
Netrukus Th. de Maizière adresu priekaištų bei įžeidinėjimų kruša pasipylė ir socialiniuose tinkluose. Jis išvadintas populistiniu kurstytoju, netinkančiu užimti vidaus ministro postą. Aiškinta, kad nepadoru laukti iš pabėgėlių dėkingumo: „Pagalba, kai tikimasi dėkingumo, yra ne pagalba, o šantažas“.
Socialiniuose tinkluose aiškinta, kaip pavojinga yra viešai peikti pabėgėlius. „Kiekvienas, net ir mažiausias, alyvos lašelis, pilamas į politinės prieglaudos priešininkų ugnį, yra smūgis į žmogiškumo veidą“, – su patosu moralizavo vienas iš ministro kritikų.
O ir Vokietijos spaudoje stebėtasi neįprastai griežtu Th. de Maizière pasisakymu, – juk ministras paprastai yra santūrus, vengia šaižaus tono. Tokį stiliaus pokytį galima būtų paaiškinti nebent nepaprastu spaudimu, kurį patiria politikas, matydamas sunkiai bevaldomą padėtį.
Naivumas, galintis grįžti bumerangu
Tačiau Vokietijos spaudoje vis dažniau pasigirsta ir perspėjimų tiek politikams, tiek ir patiems žurnalistams dėl jų polinkio gražinti padėtį, retušuoti šešėlius, apeiti realias problemas, susijusias su migrantų antplūdžiu į šalį.
Šį keistą nenorą matyti visus reiškinio aspektus daliai politikų bei medijų atstovų diagnozavo Giovanni di Lorenzo, socialliberalios pakraipos savaitraščio „Die Zeit“ vyriausiasis redaktorius. Jis apgailestavo, kad „žurnalistai tampa šališkais veikėjais, organizuojančiais spaudos kampanijas. O kartais jie netgi mutuoja į cenzorius, užuot kritiškai informavę šia tema, – kaip ir visomis kitomis temomis.“
Apeliuodamas į žurnalistus, G. di Lorenzo retoriškai klausė: „Negi turime nutylėti visus sunkumus, kai dalis krikščionių demokratų ir socialdemokratų tiesiog lenktyniauja su opozicinėmis partijomis, kas taps pabėgėliams draugiškiausia politine jėga šalyje?“
Pabėgėlių temai skirtas naujausias „Die Zeit“ numeris rodo kelią, kuriuo einant įmanoma atskleisti visą reiškinio prieštaringumą, įvairias jo puses, – tiek galimus šansus, tiek ir realius pavojus. Savaitraščio bendradarbiai patys nuėjo į pabėgėlių stovyklas pakalbinti jų gyventojų apie ten vyraujančią atmosferą.
Kita grupė žurnalistų apklausė pabėgėlius, koks jų požiūris į religiją. Kai kurie atsakymai į šį klausimą turėtų šalies politikams, svarstantiems integracijos klausimą, sukelti pagrįstą nerimą.
Tuo būdu savaitraščio leidėjai mėgina atverti akis ir tiems naivuoliams, kurie nenori žinoti, „kad ne visi pabėgėliai yra geri, kad tarp jų esama mušeikų bei fanatikų, o ir tokių, kurie suklastotais pasais bei pramanyta tapatybe nori gauti teisę likti šalyje. Kad taip audringai sveikinami sirai jokiu būdu nėra vien gydytojai ir inžinieriai.“ Visa tai privalome žinoti, idant naivumas vieną gražią dieną negrįžtų bumerangu, – perspėja G. di Lorenzo.
Pabėgėlių balsai: „Kodėl mes negalim miegoti?“
„Die Zeit“ fotografas Andy Spyra ir redaktorė Malin Schutz praleido dvi naktis Hamburgo mugių salėse ir bendravo su angliškai ar vokiškai kalbėti mokančiais pabėgėliais. Štai keletas fragmentų iš fotoreportažo „Kodėl mes negalim miegoti?“.
Dvidešimtmeti Ali, studentas iš Damasko, Sirija:
„Aš beveik negaliu miegoti. Nepavyksta ir atsipalaiduoti. Mano mama man kartodavo: „Iššūkis visada reikalauja įtampos. O be iššūkio nesulauksi sėkmės.“ Naktys čia – tikras iššūkis. Čia aš nepasitikiu niekuo. Pasą prisirišau prie kūno, nes bijau, kad man jo nepavogtų.“
Dvidešimt trejų Ghafekas, studijavo Damaske ekonomiką:
„Esu per daug susijaudinęs, kad galėčiau miegoti. Rytoj eisiu į ligoninę darytis rentgeno nuotraukos. Vengrų policininkai lazda man sulaužė ranką.“
„Konkurencija tarp pabėgėlių – didžiulė. Tai slegia mane. Tarsi kokios varžybos pagal moto: Kas – geriausias pabėgėlis? Mūsų, sirų, šansai geri. Todėl ir mūsų pasų kaina didelė. Pažįstu vieną sirą, kuris iš bado pardavė savo pasą.“
Trisdešimtmetis Ziauddinas iš Kabulo, Afganistanas:
„Salė čia suskirstyta į sektorius. Aš miegu toje dalyje, kur apgyvendinti viengungiai vyrai, viename sektoriuje su šešiais svetimais vyrais. Naktį girdžiu, kaip sirai garsiai juokiasi, tada atsikeliu ir einu į lauką. Karas Sirijoje vokiečiams dabar svarbesnis, nei karas Afganistane, ar ne?“
Dvidešimt septynerių Rashidas iš Alepo, Sirija:
„Salėje per didelis triukšmas, kad galėtum miegoti. Kai kurie vyrai pasigeria, nors yra musulmonai. Arba garsiai ginčijasi. Manau, dėl to kaltas nuobodulys. Jis visus varo iš proto. Žmonės kvėpuoja. Kalbasi. Verkia. Ginčijasi. Bet jų suprasti negaliu. Čia kalbama daugeliu kalbų: arabų, kurdų, albanų, makedonų – viskas pramaišiui.“
Dvidešimt ketverių Farhadas, stalius iš Sirijos:
„Nenoriu bendrauti. Tiesiog jaučiuosi pernelyg nelaimingas. Tai – mano pirmoji naktis čia. Patekau į tikrą košmarą. Argi čia gali miegoti? Juk mes – ne gyvuliai. Ir kokios čia lovos? Tai juk – gultai. Aš stalius, žinau, ką kalbu. Ką tik atvykau iš Austrijos, kur praleidau 6 mėnesius. Ten turėjau draugę, kuri mane išmokė vokiškai. Jos tėvai sakė man, kad esu jiems tarsi sūnus. Tačiau Vokietijoje mano šansas gauti vizą esąs didesnis. Aš buvau Sirijos armijos karys. Nėra žodžių nusakyti tam, ką patyriau. Savo gyvenime jau keturis kartus pradėjau nuo nulio: Iš pradžių Sirijoj, paskui Irake, tada Austrijoj, o dabar – Vokietijoj.“