„Pastaruosius pusantrų metų sakiau, kad B. Assadas turi išeiti, bet po kurio laiko, kokios būtų sąlygos. Nebūtina, kad tai įvyktų tą pačią dieną, tą patį mėnesį ar kada nors dar“, – po derybų Londone su Britanijos užsienio reikalų sekretoriumi Philipu Hammondu sakė J. Kerry.

Johnas Kerry

JAV valstybės sekretorius, be kita ko, sveikino Rusijos pastangas kovoti su ISIS arba ISIL Sirijoje bei ragino Maskvą ir Teheraną įtikinti B. Assadą sėsti prie derybų stalo.

Tai gana naujas posūkis žaidime dėl Sirijos, prasidėjęs tuo metu, kai Rusija pastebimai sustiprino paramą B. Assado režimui. Kaip rašo Radio Free Europe/Radio Liberty, JAV žvalgyba jau kurį laiką praneša apie sunkiosios ginkluotės, tankų ir jūrų pėstininkų perdislokavimą iš Rusijos į Sirijos Latakijos sritį.

Rusija ėmė kartoti, kad kova prieš ISIS negalima, be B. Assado, kurį Maskva globoja nuo pat pilietinio karo pradžios 2011 m.

Buvęs Suomijos prezidentas Marttis Ahtisaaris anksčiau yra sakęs, kad 2012 m. Rusija siūlė nefinansuoti opozicijos B. Assadui, bet susitarti dėl elegantiško jo pasitraukimo, tačiau Vakarai nesusidomėjo, nes tikėjosi, kad režimas ir taip žlugs.

Tačiau dabar, atrodo, daug kas keičiasi ir J. Kerry jau nori, kad Rusija atvestų B. Assadą prie derybų stalo.

Siūlo Vakarams atsispirti V. Putino vilionėms

„Kiek nužudė raudonieji chmerai? Dešimtis tūkstančių?“, - 1975 metais klausė Henry Kissingeris, kai su Tailando užsienio reikalų ministru diskutavo apie genocidą Kambodžoje, „The Guardian“ rašo tarptautinės politikos analitikė Natalie Nougayrède.

„Jūs turite pasakyti Kambodžos gyventojams, kad mes su jais draugausime, - tęsė H. Kissingeris. – Jie yra žmones žudantys banditai, bet mes neleisime, kad tai mums trukdytų“.

Henry Kissingeris
Foto: AP/Scanpix

Tai panaši žinia, kurią skelbia V. Putinas, besiruošiantis šį mėnesį sakyti kalbą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje asamblėjoje: junkimės prie B. Assado - galbūt Sirijos prezidentas yra žmones žudantis banditas, bet mes neturime leisti, kad tai mums užkirstų kelią, sako N. Nougayrède.

Jos teigimu, tokia Rusijos prezidento žinia šiuo metu Vakarų politikams kelia didžiausią dilemą, kai jiems tenka atlaikyti pabėgėlių antplūdį iš karo krečiamos Sirijos.

H. Kissingeris 1975 metais teikė pirmenybę raudoniesiems chmerams, kaip Šiaurės Vietnamo atsvarai. V. Putino prioritetas yra pasitelkti B. al Assadą, kaip pagrindinę tvirtovę prieš ISIS, ir pristatyti Rusiją kaip svarbiausią naujos tarptautinės strategijos dėl Sirijos grandį. Rusija sparčiai demonstruoja savo atkaklumą. Sirijos pakrantės rajonuose, kuriuos kontroliuoja B. al Assado pajėgos, ji pradėjo dislokuoti savo kariuomenę.

Basharas al-Assadas

Ko siekia Rusija? Šioje vietoje vėl iškyla sena viltis: gal V. Putinas ruošiasi Sirijai po B. Assado ir svarsto apie taikos susitarimą? Nėra abejonių, kad Rusijos prezidentui patiktų mėgautis tarptautiniu pripažinimu: prisiminkite, kaip 2013 metais jis padėjo Barackui Obamai išsisukti nuo įsipareigojimų surengti oro antskrydžius prieš Siriją, suorganizuodamas susitarimą dėl B. Assado cheminių ginklų arsenalo, rašo „The Guardian“ analitikė.

Vakarų sluoksniuose nuovargis dėl Sirijos pasiekė tokį tašką, kad V. Putinas turi gerą progą pasireikšti kaip žmogus, turintis planą. Jis gali nenuoširdžiai klausti: kas galėtų pasipriešinti kovai prieš ISIS, priklausydamas platesniam aljansui? Tačiau būtent tai ir kelia problemų. Vakarų nesėkmė šiame regione yra viena, tačiau tai nereiškia, kad Rusijos prezidentas gali tapti išsigelbėjimu. Veikiau priešingai, mano N. Nougayrède.

Pirma, atsisakykime naivaus ir kryptingo mastymo. Nėra jokių patikimų ženklų, kad V. Putinas ruošiasi nuversti ar pakeisti B. Assadą. Rusija rimtų ketinimų tai padaryti niekada neturėjo.

2012 metų vasarą, kai didžiosios valstybės susitiko Ženevoje aptarti Sirijos nacionalinės vienybės vyriausybės klausimo, Rusija aiškiai parodė, kad tai neprivers B. Assado pasitraukti. Rusija nuolat dengdavo Sirijos prezidentą – ne dėl to, kad jį mylėtų, bet dėl to, kad nuvertus Muammaro Gaddafi režimą, jis liko vieninteliu Rusijos atramos tašku Artimuosiuose Rytuose: ir užtikrina jai geriausią galimybę pademonstruoti Vakarų nepastovumą.

Antra, pagrindinis V. Putino įkvėpėjas Artimųjų Rytų reikalais yra Jevgenijus Primakovas, buvęs Rusijos ministras pirmininkas ir ilgalaikis KGB politikos šiame regione ramstis. J. Primakovas, miręs anksčiau šiais metais, atliko svarbų vaidmenį užmezgant tvirtus ryšius tarp Rusijos ir Sirijos žvalgybos tarnybų.

Jevgenijus Primakovas
Foto: Vida Press

Savo knygoje „Rusija ir arabai“ jis rašė, kaip Rusijos vaidmuo šiame regione gali atspindėti jos pasaulinį statusą ir jos pajėgumą kovoti su Amerikos įtaka. J. Primakovas taip pat suteikė toną Rusijos pareiškimams, kuriuose ji pasmerkė 2011 metų Arabų pavasarį kaip Vakarų sąmokslą, kuriuo siekiama nuversti režimą.

Tačiau V. Putino ketinimus geriausiai apibūdina jis pats. Neseniai per vieną interviu jis aiškiai pasakė, kokį „politinį procesą“ jis turi galvoje: „Surengti pirmalaikius parlamento rinkimus ir užmegzti santykius su vadinama sveika opozicija ir įtraukti ją į šalies valdymą – visa tai turėtų vykti „susitarus“ su B. Assadu“.

Kitaip tariant, tai būtų inscenizuoti rinkimai ir inscenizuota valdančioji koalicija karo draskomoje, irstančioje šalyje, sako N. Nougayrède.

Trečia, kalbant apie „kovą su terorizmu“, svarbu stabtelėti ties šių žodžių reikšme. Vakarams kova su terorizmu reiškia kovą su ISIS. B. Assadui terorizmas reiškia bet kokį priešinimąsi jo valdžiai. Tokiam požiūriui pritaria ir Maskva. Prisidengdamas kova su terorizmu, B. Assadas nužudė dešimtis tūkstančių Sirijos gyventojų, su žeme sulygino ištisus miestus ir kaimus, išžudė šeimas.

Panašiai elgėsi ir V. Putino armija Čečėnijoje. Ar tai tokia kova, kurią toleruotų Vakarai, prisijungdami prie naujojo Rusijos ir B. Assado aljanso?

Tai nereiškia, kad kalbėtis su V. Putinu apie Siriją iš esmės yra blogai. Svarbiausia, kas yra sakoma ir kokių bus imamasi veiksmų. Jei V. Putiną iš tikrųjų domina tai, ką Vakarai vadina kova su terorizmu, tuomet pastangos nedelsiant nutraukti bombardavimus ir kitus Sirijos vyriausybės žvėriškumus būtų gera pradžia.

B. Assado karo mašina yra pagrindinė civilių gyventojų žūčių priežastis, ir dabar ji pumpuojama naujais Rusijos ginklais. B. Assadas ir ISIS minta vieni iš kitų.

B. Assadas yra suinteresuotas pasiekti, kad karas Sirijoje būtų regimas, visų pirma, kaip susirėmimas tarp jo ir ekstremistinio džihadizmo. Toks požiūris, beje, vis dažniau reiškiamas ir Vakaruose.

Tuo tarpu ISIS sugeba gyvuoti, nes tvirtina ginanti musulmonus sunitus nuo beatodairiško B. al Assado kariuomenės puolimo.

Rusijos logiką remti režimą, kuris veikiau kursto, o ne mažina islamistų karingumą, galima sukritikuoti kaip prieštaringą. Galiausiai pati Rusija turi problemų su džihadizmu savo pietiniuose regionuose. Tačiau V. Putinui politiniai laimėjimai, kuriuos atneštų bendradarbiavimas su savo sąjungininke, tvirtumo demonstravimas ir įtakos rodymas Artimuosiuose Rytuose, kol Vakarai yra apimti sumišimo, nusveria šį akivaizdų prieštaringumą.

V. Putino siūlymas, kad Vakarai turėtų pasinaudoti B. Assadu, yra iliuzija, kuri Sirijoje sukeltų dar didesnį kraujo liejimąsi ir neišspręstų pabėgėlių krizės. Taip pat egzistuoja rizika, kad Sirija taptų dar didesniu pragaru, jei sąjunga su B. Assadu paskatintų aktyvesnį Saudo Arabijos ir Persijos įlankos valstybių veikėjų, remiančių islamistų maištininkus sunitus, kišimąsi.

Tokį variantą derėtų atmesti su tokiu pačiu pasibjaurėjimu, kokį šiais laikais kelia H. Kissingerio pasiūlymai Pot Poto režimui, teigia N. Nougayrède.