Jane pasakojo, kad ją išprievartavo trys vyrai, vilkintys gurkų uniformas (gurkai – Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų dalinys, sudarytas iš nepaliečių karių). Ji ganė savo vyro avis ir nešė malkų, kai ją užpuolė.
„Man buvo labai gėda ir apie tai negalėjau kalbėti su kitais žmonėmis. Jie man padarė siaubingų dalykų“, – sakė moteris, kurios akyse vis dar matomas didžiulis skausmas.
Jai 38 metai, tačiau atrodo ji daug vyresnė. Britų žurnalistei ji parodė randą ant kojos. Ją Jane susipjaustė, kai vyrai ją stūmė ant žemės ir ši parkrito ant akmenų. Tyliu ir dvejojančiu balsu ji tęsė savo istoriją.
„Galiausiai savo anytai pasakiau, kad man blogai, nes turėjau paaiškinti savo sužeidimus ir depresiją. Man davė tradicinių vaistų, tačiau jie nepadėjo. Kai apie išprievartavimą ji papasakojo mano vyrui, šis mane sumušė lazda. Tuomet aš išėjau ir su vaikais atėjau čia“, – pasakojo Jane.
Ji gyvena Umojos kaime Kenijos šiaurėje. Į kaimą britų žurnalistė atvyko karščiausiu dienos metu, kai vaikai miega, o avys ir vištos vaikštinėja aplinkui apeidamos bambukinius kilimėlius, ant kurių sėdi moterys ir gamina papuošalus, kuriuos parduos turistams.
Moterų pirštai sparčiai dirba joms kalbantis ir juokiantis. Jų drabužiai džiūsta vidudienio saulėje ant iš karvių mėšlo, bambukų ir šakų suręstų trobelių stogų. Kartais tylą sutrikdo užgiedantis paukštis. Rodos, tai eilinis kaimelis. Tačiau vienintelis skirtumas yra tas, kad čia negyvena... vyrai.
Žurnalistę pasitinka dainuojančios ir šokančios moterys. Jos vilki tradicinius ryškių spalvų Samburu genties drabužius, o taip pat yra pasipuošusios spalvotais karoliais. Spalvingi jų apdarai ypač kontrastuoja su sausu oru ir žeme bei pliekiančia saule.
Šį kaimelį 1990 metais įkūrė 15 moterų, kurios patyrė britų karių seksualinę prievartą. Dabar kaimelyje gyvena moterys, kurios buvo ištekintos dar mergaitės ir vėliau pabėgo, taip pat moterys, kurioms buvo atliktas tradicinis apipjaustymas, kurios patyrė smurtą šeimoje ar buvo išprievartautos. Ir visa tai Samburu kultūroje yra laikoma norma.
Rebecca Lolosoli yra viena iš kaimelio įkūrėjų ir jo matriarchė. Įkurti tokį kaimą ji sugalvojo tuomet, kai gulėjo ligoninėje po to, kai ją sumušė grupė vyrų. Vyrai ją talžė už tai, kad ji drįso savo kaimo moterims aiškinti apie jų teises.
Samburu gentis yra gimininga Masai genčiai. Jų atstovai kalba panašia kalba. Paprastai šių genčių atstovai gyvena nedidelėmis penkių-dešimties šeimų grupėmis ir yra pusiau klajokliai, auginantys gyvulius. Jų kultūra yra itin patriarchalinė. Susirinkimų metu vyrai suformuoja vidinį ratą ir aptaria svarbius kaimo reikalus. O moterys sėdi išoriniame rate, joms tik kartais leidžiama išreikšti savo nuomonę.
Pirmosios Umojos gyventojos atvyko iš izoliuotų Samburu genties kaimų, įsikūrusių palei Didžiųjų lūžių slėnį. Nuo tada į kaimą atkeliauja mergaitės ir moterys, kurios sužino apie šį kaimą ir nori išmokti amato, auginti savo vaikus ir gyventi nebijodamos vyrų smurto ir diskriminacijos.
Šiuo metu Umojos kaime gyvena 47 moterys ir 200 vaikų. Nors moterys gyvena itin kukliai, jos gauna pastovių pajamų, už kurias perkasi maisto, drabužių ir statosi namus. Kaimo lyderės už maždaug kilometro nuo kaimo prie upės įkūrė stovyklą, kurioje stoja į safarį atvykusių turistų grupės. Daugelis iš tų turistų apsilanko ir Umojoje. Už įėjimą į kaimą imamas nedidelis mokestis. Taip pat tikimasi, kad lankytojai pirks papuošalų, kuriuos pagamino vietos moterys.
R. Lolosoli yra aukšta ir tvirtai sudėta moteris. Jos plikai skusta galva puošta tradiciniais Samburu genties ornamentais. Kai kurios kaime gyvenančios moterys britų žurnalistei pasakojo nuolat sulaukiančios vietos vyrų grasinimų ir išpuolių dėl to, kad įkūrė Umojos kaimą, tačiau jos nepasiduoda. J. Bindel su R. Lolosoli kalbėjo prieš nuvykdama į Umojos kaimą. Tuomet R. Lolosoli lankė savo Vokietijoje gyvenančią dukrą. Ir ji teigė besididžiuojanti tuo, ką jai ir kitoms moterims pavyko pasiekti per 25 metus nuo tada, kai buvo įkurtas minėtas kaimas.
Vienas iš unikalių Umojos bendruomenės bruožų yra tas, kad kai kurios labiau patyrusios kaimo gyventojos moko aplinkinių Samburu genties kaimų moteris ir mergaites apie įvairiausius dalykus, įskaitant santuoką ir moterų apipjaustymą.
Papuošalai iš karoliukų yra neatsiejama Samburu kultūros dalis. Mergaitė pirmąjį savo vėrinį gauna iš savo tėvo per specialią ceremoniją. Vėliau tėvas jai išrenka vyresnį vyrą „karį“, su kuriuo sudaroma laikina santuoka. Mergaitei draudžiama pastoti, tačiau nėra jokių kontraceptinių priemonių. Jeigu mergaitė pastoja, ji priverčiama pasidaryti abortą, kurį atlieka kitos kaimo moterys.
„Jeigu mergaitė ištekinama labai jauna, ji negali būti kompetentinga mama. Gimdymo metu taip pat kyla įvairiausių sunkumų: jos plyšta, kraujuoja, nes yra laba jaunos, – sakė Umojos moterims priklausančioje žemėje pastatytos mokyklos, kurią gali lankyti ir aplinkinių kaimų vaikai, vadovė Milka. – Joms sunku atlikti kasdienius darbus.“
Po medžiu, kur moterys kartu priima sprendimus, britų žurnalistė pasikalbėjo su keliomis Umojos kaimo gyventojomis, kurios papasakojo jai savo istorijas.
„Čia išmokau dalykų, kurių paprastai moterims neleidžiama daryti, – pasakojo vidutinio amžiaus penkių vaikų mama Nagusi. – Čia galiu užsidirbti pinigų, ir kai turistas nuperka mano gamintų papuošalų, jaučiu didžiulį pasididžiavimą.“
Memusi yra oficiali kaimo svečių sutikėja. Nuo savo vyro 1998 metais ji pabėgo po vestuvių praėjus vos vienai dienai. „Mano tėvas iškeitė mane į karves, kai man buvo 11 metų. Mano vyrui buvo 57-eri“, – padedant vertėjai papasakojo ji.
Devyniolikmetė čiauškutė Judia į Umoją atėjo būdama trylikos. Ji pabėgo, kad nebūtų parduota vyrui. „Kasdien atsibundu ir šypsausi, nes mane supa supratimas ir pagalba“, – sakė ji.
„Už kaimo ribų moteris valdo vyrai, todėl jos negali pasiekti jokių pokyčių, – sakė garbaus amžiaus Umojos gyventoja Seita Lengima. – Umojoje moterys yra laisvos.“
Tačiau Umojoje gyvena stebėtinai daug vaikų. Iš kur jie atsiranda? „Na, mums vis tiek patinka vyrai, – juokėsi viena vietos gyventoja. – Jiems čia negalima, tačiau mes norime turėti vaikų, ir moterims reikia turėti vaikų, net jei jos ir nėra ištekėjusios.“
Lotukoi yra vienintelis vyras, kurį „The Guardian“ žurnalistė sutiko Umojos kaime. Jis atvyksta į kaimą kiekvieną dieną prieš pakylant saulei ir prižiūri gyvulių bandą. „Vaikai, malkos ir maisto ruoša yra moterų reikalas, o vyrai prižiūri gyvulius, – sakė jis, paklaustas, kodėl padeda moterims. – Juokinga, nes vyrų nesimato, o yra mažų vaikų. Tai reiškia, kad moterys ieško vyrų už kaimo ribų.“
Į Umojos kaimą kaimyniniai kaimai vis dar žiūri įtariai. Šalimais esančio kaimo seniūnas Samuelis britų žurnalistei teigė, kad „dauguma vyrų šiame kaime turi tris ar keturias žmonas“. Šalia jo buvę keli jauni vyrai taip pat noriai kalbėjo apie Umojos kaimą.
„Tai kaimas, kuriame gyvena tik moterys. Jos yra netekėjusios, išprievartavimo aukos, kai kurios pabėgo ištekintos dar būdamos vaikais. Jos mano, kad gyvena be vyrų, tačiau tai neįmanoma“, – sakė vyrai.
„Daugelis jų susilaukia vaikų, nes susitinka su vyrais miesteliuose ir leidžiasi jų sugundomos. Vyrai ateina į jų trobeles ir naktimis. Niekas jų daugiau nemato“, – sakė Samuelis, o kiti vyrai ėmė kikenti.
Viena jauna Umojos gyventoja sakė, kad turi penkis vaikus nuo skirtingų vyrų. „Mūsų kultūroje negerai būti neištekėjusiai ir turėti vaikų, – skalbdama vaikų rūbelius britų žurnalistei sakė ji. – Tačiau dar blogiau neturėti vaikų. Be vaikų mes esame niekas.“
Umojos bendruomenė auga, tačiau pagrindinė jos atsiradimo priežastis – seksualinė prievarta – yra sunkiai pamirštama. „Kai moterį išprievartauja, musulmoniškoje kultūroje ji nebėra švari. Tačiau taip nesąžininga, nes tai įvyko ne dėl jos kaltės“, – sakė 33 metų Sammy Kania.
Umojos kaime gyvenanti Seita pasikvietė britų žurnalistę į savo trobelę. Joje nieko nėra, išskyrus kilimėlį, ant kurio ji miega, ugniavietę ir maišą džiovintų juodųjų pupelių, iš kurių ji gamins pietus.
Žurnalistės paklausa, kaip sužinojo apie Umoją, moteris atsakė: „Apie moterų bendruomenę išgirdau iš moterų savo senajame kaime“. Ji sakė iš karto pasijutusi laiminga, kai tik čia atvyko.
„Man davė ožką. Man davė vandens. Pasijutau saugi“, – sakė ji.
Seita rūpinasi savo anūke ir kasdien veda ją į mokyklą, o vėliau eina vandens ir malkų. Likusią dienos dalį ji gamina papuošalus iš karoliukų. Ji pasakojo, kad ją išprievartavo britų kariai. „Atėjau, nes nebegalėjau ištekėti. Po to, ką man padarė britų kariai, niekada nebūčiau ištekėjusi“, – sakė moteris.
2003 metais grupė moterų iš Umojos kaimo susitiko su advokatais iš britų teisininkų kompanijos „Leigh Day“, kuriems papasakojo apie prievartavimus, kurie buvo vykdomi per 30 metų. Daugelis moterų pasakojo, kaip jas išprievartavo britų kariai, kai jos ėjo malkų ar vandens.
Martynas Day buvo vienas iš advokatų, su kuriais bendravo Umojos moterys. Jis su savo komanda surinko nemažai originalių dokumentų, įskaitant policijos ir medicinos įstaigų išrašus. Po prievartos aktų gimė nemažai mišrios rasės vaikų, tačiau apie kokius nors Samburu genties moterų ir baltųjų vyrų santykius nebuvo girdėta.
Visą informaciją M. Day pateikė Britanijos karališkajai karo policijai. „Tačiau ji priėjo prie išvados, kad visa informacija buvo suklastota, net ir tais atvejais, kai buvo itin tvirtų įrodymų, – sakė advokatas. – Nebuvo atlikta jokių mišrios rasės vaikų DNR tyrimų, nes per trisdešimt metų Kenijoje buvo dislokuota 65-100 tūkst. britų karių“
Kai po tokių išvadų advokatas pareikalavo grąžinti jam pateiktus dokumentus, jam buvo atsakyta, kad visi dokumentai dingo. Jie taip ir nebuvo rasti. „Mes norėjome išsireikalauti kompensacijos karių išprievartautoms moterims ir mergaitėms. Juk jų gyvenimai buvo sugadinti beveik tiesiogine to žodžio prasme“, – sakė M. Day.
Po to, kai ją išprievartavo gurkų kariai, nuo smurtavusio vyro bėgusi ir į Umoją atvykusi Jane teigia, kad neketina daugiau ištekėti. Ji tiesiog nori gyventi šiame kaime ir leisti savo vaikus į mokyklą. „Noriu, kad jie galėtų patys spręsti, su kuo tuoktis“, – sakė ji.
Daugelis šio kaimo gyventojų britų žurnalistei sakė, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo su vyru. 34 metų Mary žurnalistei sakė, kad tėvai ją pardavė 80 metų vyrui už karvių bandą, kai jai buvo 16 metų.
„Niekada nenoriu palikti šios mane palaikančios moterų bendruomenės, – sakė ji. Žurnalistei ji parodė saują džiovintų pupelių, kurias ketino ruošti pietums. „Neturime daug ko, tačiau Umojoje turime visko, ko mums reikia“, – pabrėžė ji.