Rusijai pasisekė suburti galingas sausumos pajėgas, kurių pagrindą sudaro du armijos korpusai, pasirengę bet kurią akimirką imtis aktyvių puolimo operacijų. Šioms pajėgoms vadovauja ir svarbiausias pareigas užima Rusijos kariuomenės pareigūnai“, – rugpjūčio 27 dieną išplatintame pareiškime teigia O. Turčynovas.

Pajėgų pagrindą sudaro vietiniai ir „samdyti kariai bei savanoriai iš Rusijos“. Skelbiama, kad iš viso pajėgas sudaro iki 35 tūkst. vyrų.

Tą pačią dieną buvęs vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ ministras pirmininkas Aleksandras Borodajus pareiškė, kad per pastaruosius metus rytinėse Ukrainos teritorijose galėjo kariauti nuo 30 iki 50 tūkst. „savanorių iš Rusijos“. Maskva tvirtina, kad šalies pajėgos konflikte Ukrainos rytuose nedalyvauja, esą visi ten kovojantys rusai – savarankiškai tokį sprendimą priėmę civiliai.

O.Turčynovo pareiškime taip pat minimi keturi aktyvūs Rusijos armijos generolai, kurie, anot pareigūno, atlieka pagrindinį vaidmenį kontroliuojant separatistų pajėgų veiksmus. Vienas iš minėtojo ketverto – generolas majoras Aleksejus Zavizionas patenka į penkių Rusijos generolų, dirbančių Ukrainoje, sąrašą, kurį liepą paskelbė Ukrainos saugumo tarnyba.

Iš viso įvardijami aštuoni įtakingi Rusijos armijos pareigūnai, koordinuojantys prorusiškų separatistų ir Rusijos karių operacijas Ukrainoje.

RFE/RL siūlo iš arčiau susipažinti su šiais generolais.

1) Generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas

Andrejus Serdiukovas, livekuban.ru nuotr.
Rugpjūčio 27 dieną O. Turčynovas sakė, kad A. Serdiukovas „vadovauja visoms Ukrainoje veikiančioms Rusijos okupacinėms pajėgoms, o jo darbinis slapyvardis – Sedovas“.

Remiantis dauguma šaltinių, 53 metų generolas pulkininkas gimė ir augo Ukrainos Donecko srityje esančiame Ambrosijivkos mieste, visai prie pat sienos su Rusija. Kiti šaltiniai tvirtina, kad jis gimė Rusijos Rostovo srityje.

Baigęs vidurinę mokyklą, A.Serdiukovas 1979 metais įstojo į Riazanės mieste esančią desantininkų akademiją. Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje jis metus praleido vadovaudamas Rusijos taikos palaikymo pajėgoms Kosove.

Vėliau dvejus metus tarnavo Čečėnijoje. 2013 metais jis buvo paskirtas Rostove prie Dono dislokuotų Pietų karinės apygardos pajėgų vado pirmuoju pavaduotoju ir štabo viršininku.

Tapęs generolu pulkininku, A.Serdiukovas tapo aukščiausio rango armijos pareigūnu, apie kurio dalyvavimą konflikte Ukrainoje skelbia Kijevas.

2) Generolas majoras Jevgenijus Nikiforovas

Jevgenijus Nikiforovas, rferl.org nuotr.
O.Turčynovo teigimu, J. Nikoforovas yra antrojo armijos korpuso Rytų Ukrainoje vadas, jo kodinis vardas – Morgunas. Yra šaltinių, teigiančių, kad jo slapyvardis yra Tambovas, esą tokį jis paveldėjo iš savo pirmtako Ukrainoje generolo majoro Sergejaus Kuzovliovo.

Remiantis svetainėje Informnapalm.org pateikiama informacija, J. Nikoforovas 1991 metais baigė Kolomnos artileristų akademiją. 2005 metais paskirtas brigados vadu. Šiuo metu jis yra Pietinės karinės apygardos 58-osios armijos – karinio vieneto, 2008 metais dalyvavusio kare Gruzijoje – vado pavaduotojas

3) Generolas pulkininkas Sergejus Judinas

O.Turčynovas tvirtina, kad Sergejus Judinas anksčiau vadovavo 2-ajam Rusijos armijos korpusui, o neseniai paskirtas kaip pamaina jau minėtajam J. Nikoforovui.

S.Judinas 1959 metais gimė Baku, tarnybą sovietų Raudonojoje armijoje atliko Užkarpatės regione vakarų Ukrainoje. Vėliau įstojo į karo akademiją, kurią baigė 1984 metais. Prieš perkeliamas į Rusijos Tolimuosius Rytus, jis tarnavo sovietų pajėgose Vokietijoje.

1993 metais Maskvoje baigė Frunzės karo akademiją. 1994-1996 metais kariavo pirmajame Čečėnijos kare, buvo brigados štabo vadas. Kariauti į Čečėniją sugrįžo 1999 metais per antrąjį Čečėnijos karą.

2004 metais Maskvoje baigė Generalinio štabo karo akademiją. 2004-2006 jis vadovavo Rusijos armijos pajėgoms Tadžikistane.

4) Generolas majoras Olegas Tsekovas

O. Tsekovas 1988 metais baigė Čeliabinsko karinį institutą. Nuo tada tarnavo įvairiose Sovietų Sąjungos ir Mongolijos teritorijose.

Kaip ir S.Judinas, 2011 metais baigė Rusijos Generalinio štabo karo akademiją. Tais pačiais metais buvo paskirtas vadovauti 200-ajai Šiaurės flotilės motorizuotai specialiųjų pajėgų brigadai. 2014 metų rugsėjį „InformNapalm“ paskelbė duomenų, kad dalinys iš Murmansko srities skubiai perkeltas į Rostovo sritį. Taip pat pasirodė pranešimų, kad Ukrainoje atpažinta ir 200-osios brigados karių.

2015 metų vasario 21 dieną O. Tsekovui skirtas generolo majoro laipsnis. Liepą paskelbtuose Ukrainos saugumo tarnybos dokumentuose teigiama, kad Ukrainoje O. Tsekovas vadovauja vadinamai separatistų 2-ajai brigadai, veikiančiai prie Donecko.

5) Generolas majoras Valerijus Solodčiukas

Valerijus Solodčiukas, euromaidanpress.com nuotr.
Astrachanėje gimęs Valerijus Solodčiukas 1992 metais baigė Riazanės desantininkų institutą. 2012 metais buvo paskirtas vadovauti 7-ajai Novosibirske dislokuotai oro desanto divizijai. 2014 metais žiniasklaida skelbė, kad V. Solodčiukas – 5-osios Tolimųjų Rytų armijos vado pavaduotojas.
Ekspertai atkreipia dėmesį į karį iš 7-osios oro desanto divizijos Stanislavą Ramenskį.

Socialiniuose tinkluose jis paskelbė kelias nuotraukas, darytas, kaip spėjama, 2014 metų kovą Kryme – kai Rusija aneksavo šį Ukrainos pusiasalį. Jis taip pat paviešino medalio ir pagyrimo rašto nuotrauką, darytą 2014 metų balandžio 14 dieną. Matoma, kad pagyrimą „dėl Krymo sugrąžinimo“ pasirašė pats V. Solodčiukas.

Per interviu Rusijos valstybiniam laikraščiui „Rossijskaja Gazeta“ kovą V. Solodčiukas sulaukė klausimo, ar jo vadovaujamos 7-osios oro desanto divizijos kariai yra specialiai suburtas greitojo reagavimo darinys Rusijos armijoje.

Jis atsakė, kad tokių dalinių nėra, esą visos šalies karinės pajėgos yra pasirengusios bet kurią akimirką itin greitai reaguoti į bet kokią krizę. Paklaustas, ar tai reiškia, kad jo dalinys yra pasirengęs bet kurią akimirką sulaukti nurodymo stoti į kovą, V. Solodčiukas atsakė: „Būtent“.

Ukrainos saugumo tarnybos turimais duomenimis, V. Solodčiukas Donecko regione vadovauja vadinamajam 1-ajam Novorosijos armijos korpusui.

6) Generolas majoras Sergejus Kuzovliovas

Sergejus Kuzovliovas, rferl.org nuotr.
Sergejus Kuzovliovas gimė 1967 metais, 1990 metais baigė Riazanės desantininkų institutą. Taip pat studijavo ir Generalinio štabo karo akademijoje. Generolo majoro laipsnis jam suteiktas 2014 metų vasarį. Nuo 2014 metų jis vadovauja 58-ajai armijai, dislokuotai Vladikaukaze.

Sausį Ukrainos saugumo tarnyba paviešino garso įrašą, kuriame girdima, kaip S. Kuzovliovas organizuoja ir koordinuoja „Luhansko liaudies respublikos“ pajėgų misijas rytų Ukrainoje. Ukrainos saugumo tarnybos teigimu, S. Kuzovliovo kodiniai vardai Tambovas ir Ignatovas.

7) Generolas majoras Aleksejus Zavizionas

 Aleksejus Zavizionas, rferl.org nuotr.
1965 metais Estijos Narvos mieste gimęs Aleksejus Zavizionas 1986 metais baigė Čeliabinsko karo institutą. Tarnavo Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, vadovavo Rusijos pajėgoms Tadžikistane. 2009 metais pradėjo studijuoti Generalinio štabo karo akademijoje.

Kovą Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė, kad A. Zavizionas, kurio kodinis vardas yra Alagiras, vadovavo apšaudant Kramatorską ir Mariupolį.

Kalbėdamas apie minėtąjį generolą majorą, Ukrainos saugumo tarnybos pareigūnas Markianas Lubkivskis savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, kad „Rusijos Federacijos pilietis, slapyvardžiu Alagiras, šiuo metu yra Donecke, kur jam skirta užduotis nuo 2015 metų sausio perimti operacijų valdymo štabo kontrolę ir koordinuoti karines operacijas, kuriose dalyvauja neteisėti ginkluoti dariniai“.

„Alagiras yra asmuo, tiesiogiai atsakingas už artilerijos, mobiliųjų raketinių sistemų ir sunkiosios artilerijos dislokavimą. Dauguma kruviniausių išpuolių Ukrainos miestuose, konkrečiai Kramatorske ir Mariupolyje, buvo įvykdytos būtent klausant tiesioginių jo nurodymų“, – tvirtina M. Lubkivskis.

M.Lubkivskis taip pat rašė, kad A.Zavizioną pakeis kitas generolas majoras iš Rusijos Andrejus Guruliovas.

8) Generolas majoras Romanas Šadrinas

Romanas Šadrinas gimė Rostovo srityje 1967 metais, Kazanėje baigė karo institutą. Baigęs studijas 1988 metais, tarnavo sovietų pajėgose Rytų Vokietijoje. 1995 metais buvo apdovanotas Rusijos didvyrio medaliu už puikią karinę tarnybą pirmajame Čečėnijos kare.

Atlikęs tarnybą Armėnijoje ir Šiaurės Kaukaze, R. Šadrinas buvo paskirtas Rusijos vidaus reikalų ministerijos pajėgų vado pavaduotoju Uralo regione. 2008 metais jis dalyvavo Rusijos kariniame konflikte su Gruzija separatistiniame Pietų Osetijos regione, po kurio gavo generolo majoro laipsnį.

2013 metų rugsėjį R. Šadrinas tapo Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ deputatu Jekaterinburgo miesto Dūmoje.

Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, R. Šadrinas yra taip vadinamas „Luhansko liaudies respublikos“ valstybinio saugumo ministras. Remiantis liepos 3 dienos žiniasklaidos pranešimais, R. Šadrinas neigia užimantis tokias pareigas ir tvirtina, į Ukrainos Donbaso regioną vykęs su „humanitarine misija“.

Jekaterinburge įsikūrusi naujienų agentūra „Novyj den“ tą pačią dieną skelbė, kad tokių „humanitarinių misijų“ Rytų Ukrainoje R. Šadrinas vykdė ne vieną ir ne dvi.

Be to, pabrėžė, kad R. Šadrinas sausį atsistatydino iš miesto tarybos saugumo komiteto, esą neįvardytas šaltinis iš Jekaterinburgo Dūmos paaiškino, kad minėtasis miesto deputatas dabar „užima vieną iš svarbiausių postų „Luhansko liaudies respublikos“ saugumo tarnyboje“.

To paties šaltinio teigimu, tiksliai nežinoma, kada R. Šadrinas vėl imsis pareigų Jekaterinburgo Dūmoje, tačiau niekas mandato iš jo atimti tarsi susitarę neskuba.