Rusijos kaimo ir miesto žmonės gyvena kardinaliai skirtinguose pasauliuose. Kuo giliau Rusijos ekonomika klimpsta į krizę, tuo labiau tai jaučia visi visuomenės sluoksniai. „The Economist“ teigia, kad infliacija jau suėdė daugumos šeimų biudžetą.

Mažėjančios pajamos už naftą privertė Rusijos valdžią veržtis diržus – visose sferose išskyrus, savaime suprantama, karinę sritį. Nepaisant to, rusai nepanikuoja, o bando prisitaikyti. Ankstesnių krizių metu sukaupta patirtis vis primena, kaip sunku gali būti.

Nacionalistinė retorika atlieka „gydomojo balzamo“ vaidmenį. „Šimtmečius Rusijos stiprybė glūdėjo rusų tautos gebėjime prisitaikyti prie bet kokių sąlygų“, – sako politologė Marija Lipman.

Pirmadienio rytą Rusijos sostinėje netoliese Raudonosios aikštės esančioje kavinėje „Starbucks“ kostiumuoti verslininkai, gerdami rytinę kapučino, savo „iPhone 6“ naršo naujienas ir dalijasi įspūdžiais.

Kavinių tinklo savininkas Pavelas paprastai su šeima per Kalėdas vyksta į Pietryčių Aziją. Tik ne šiais metais. „Nori nenori pradedi galvoti, ar tikrai už tokius pinigus tau reikalingas tas Tailandas“, – sako jis.

Maskvos IKEA parduotuvėje kalbintas Stanislavas Vladikovas sako, kad jam recesija reiškia labai paprastą dalyką – gali tekti atidėti naujos skalbimo mašinos įsigijimą. Nepaisant sunkumų, šeima visgi nusprendė ryžtis pirkiniui.

„2009 metais buvo blogiau“, – sako rusas.

Automobilių salone vos keletas potencialių pirkėjų. Per pirmąjį 2015 metų pusmetį automobilių pardavimai smuko 36 proc. Užsienio gamintojai, pavyzdžiui „Toyota“ ir GM, jau pasitraukė iš Rusijos rinkos arba pastebimai sumažino veiklos apimtis. Smulkusis verslas taip pat kaip reikiant nukentėjo.

Armėnas Garris Makrtčianas pardavinėjo fontanus ir įrangą sodui. Rugsėjo 1 dieną jam teks savo verslą, kurį turėjo daugiau nei 10 metų, uždaryti.

„Niekas tokių dalykų nebeperka. Žmonės net nebeturi už ką nusipirkti maisto“, – teigia smulkusis verslininkas ir priduria, kad per pirmuosius du 2015 metų ketvirčius grynasis pelnas sumažėjo 3,1 proc.

Verslininko teigimu, iš tikrųjų Rusijos ekonomikos smukimas prasidėjo dar prieš trejus metus.

Nepaisant to, kaip ir dauguma rusų, jis neįžvelgia šalį kamuojančių problemų ir politinio Kremliaus kurso ryšio.

„V. Putinas – herojus“, – teigia G. Makrtčianas.

Kiti pirštu beda į korupciją, kuri kaip reikiant kenkia verslui. Netoliese apšnerkštos kavinės prie Maskvos sunkvežimio vairuotojas ir buvęs milijonierius Nikolajus Kuznecovas duoda kyšį – taip pasirūpina, kad niekas netikrintų jo krovinio su mėsa iš Brazilijos.

„Jie darosi vis įžūlesni“, – buvusiais kolegomis skundžiasi vyras. N.Kuznecovui šalies valdžios pritaikytas importo draudimas ir rublio bėdos – tarsi peilis po kaklu. Prekių iš užsienio draudimas reiškia, kad jis vis rečiau vyks už sienos ir vis mažiau uždirbs.

Darbdaviai žmonių neatleidinėja – jiems paprasčiausiai karpo atlyginimus. Nuo praeitų metų tolimųjų reisų vairuotojo alga sumažėjo per pusę.

„Tai, kas vyksta dabar, yra tikras siaubas. Toliau bus tik blogiau“, – sako N. Kuznecovas, kuris net nebestoja ilsėtis, nes baiminasi, kad vagys pasisavins sunkvežimio ratus.

Rusijos ekonomika visada jungė du pasaulius – miestus ir jų periferiją. Kremlius visada stovėjo pačiame centre. Dauguma regionų išgyvena tik dėl federalinės paramos.

2014 metais net 75 iš 85 Rusijos regionų turėjo deficitinį biudžetą. 2015 metų pradžioje Tverėje nebevažinėja traukiniai – dėl nuostolių. Rusijos prezidentas davė asmeninį nurodymą traukinių eismą atnaujinti. Praeitą savaitę jo draugas ir „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas netikėtai pranešė besitraukiantis iš užimamų pareigų.

Netoliese Maskvos visais įmanomais ir neįmanomais būdas stengiasi išgyventi miestelis, pavadinimu Kuvšinovas.

Visų jo žmonių gyvenimas tiesiogiai susijęs su popieriaus fabriku. „Jeigu fabriką uždarys, miestas virs nedideliu kaimu“, – teigia fabriko direktorius Aleksejus Cojus.

Šis klausimas neduoda ramybės ir centrinei valdžiai, nes net 10 proc. rusų gyvena būtent tokiuose monomiestuose, o jų palaikymui skirtos lėšos senka. 94 iš 314 Rusijos monomiestų, anot Rusijos valdžios – miestai, balansuojantys ties ekonominio žlugimo riba.

Kito miestelio, esančio netoliese Maskvos, gyventojai Sovietų Sąjungos laikais dirbo viename kolektyviniame ūkyje „Krasnaja zviezda“.

„Turėjome parduotuvių ir net naktinių klubų“, – prisimena Anna Stepanova. Ji viena iš nedaugelio vietos gyventojų, kurie liko gyventi mieste. Jaunimas išvyko neatsigręždamas, o senieji gyventojai laipsniškai išmirė. Tie, kurie liko, baiminasi kaip ant mielių augančių kainų.

„Pamačiusi, kiek kainuoja cukrus, tiesiogine to žodžio prasme stveriuosi už galvos“, – sako A. Stepanova. Dukra maisto produktų jai atveža iš kaimyninio miesto. Ispaniškų vaistų nuo gliaukomos teko atsisakyti.

Dabar moteris planuoja pereiti prie rusiško analogo. A. Stepanova naujienas sužino iš televizoriaus, kuris rodo tik du valstybinius kanalus. Moters vyras sako, kad jam buvo geriau sovietų laikais, tačiau V. Putiną taip pat palaiko, nes „laiku moka pensijas, jos kasmet auga“. Bet tai jau labai greitai pasikeis.

Rusijos finansų ministras nusprendė atsisakyti pensijų indeksavimo – tokiu būdu siekiama sutaupyti biudžeto lėšų. Patiems rusams, panašu, nelabai rūpi, kaip dar gali pablogėti situacija šalyje.

Kiemuose išdidžiai vaikštinėja vištos, daržuose sirpsta pomidorai, auga bulvės, kurios apsaugo ir nuo pačios giliausios krizės.

„Po Antrojo pasaulinio karo mums išgyventi padėjo tik daržas. Rusija išgyvens – kad ir kas benutiktų“, – optimizmu trykšta A. Stepanova.