Premjeras, kurį paskyrė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, bandė kalbėti nepaisydamas apie šimto vietos gyventojų, garsiai jam kažką sakančių vienu metu, keliamo triukšmo. Kartas nuo karto koks vienas atsitiktinis balsas perrėkdavo minią ir pasigirsdavo kaltinimas, pvz.: „Niekšų buvo Ukrainoje, niekšų yra Rusijoje. Visi jie čia!“
S. Aksionovas vis prašo tylos ir laiko, mėgindamas visus įtikinti, kad po Rusijos įvykdyto Krymo prisijungimo reikia laiko, kad reikalai pagerėtų, ir ilgainiui jie pagerės, bet niekas nepasikeis per vieną naktį. „Aš nesu magas, negaliu padaryti taip, kad per kelias minutes visi būtų laimingi“, – sako jis.
Praėjus septyniolikai mėnesių po to, kai V. Putinas dislokavo specialiąsias pajėgas, užėmusias Ukrainai priklausantį Krymą, ir sukėlė didžiausią konfrontaciją su Vakarais nuo Šaltojo karo laikų, gyvenimas šiame Juodosios jūros pusiasalyje vis dar chaotiškas.
Susirinkimų ir žodžio laisvė akivaizdžiai sumažėjo, taip pat praktiškai nebeliko laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos, bet žmones labiausiai piktina ne tai. Labiausiai žmonės piktinasi korumpuota, lengvai paperkama ir nekompetentinga valdžia.
Per pastaruosius mėnesius kokie šeši kabineto nariai ir kiti aukšto rango pareigūnai buvo arba suimti ir apkaltinti korupcija, arba atleisti dėl nekompetentingumo. Birželio mėnesį išleistoje Kremliaus audito ataskaitoje teigiama, kad trūksta didelės dalies greitkeliui skirtų lėšų.
Prieš išeidamas į paplūdimį kalbėtis su žmonėmis, S. Aksionovas daugiau nei tris valandas televizijos tiesioginiame eteryje atsakinėjo į klausimus, mėgindamas viską paaiškinti. Toks valdininko elgesys labai retas.
Krymas nuo išorinio pasaulio atskirtas ne tik dėl politinių motyvų, bet ir dėl ekonominių Vakarų sankcijų. Čia neveikia užsienietiškos kreditinės kortelės, nuolat dingsta mobilusis ryšys, programų parduotuvės dažnai būna neprieinamos. Taip pat dažnai užblokuojami pagrindiniai interneto paslaugų tiekėjai, pvz., „Gmail“.
Kryme išduodami universiteto diplomai nebepripažįstami Vakaruose, tad iš čia masiškai išvyksta studentai užsieniečiai. Laikinai nutraukti tarptautinio susisiekimo maršrutai, kurių ir šiaip nebuvo daug. Turkija nutraukė keltų paslaugas Juodojoje jūroje, taip pat neleido Čečėnijos oro linijų bendrovei skristi iš Krymo sostinės Simferopolio į Stambulą su nusileidimu Pietų Rusijoje.
„Pas mus netikras išsilavinimas, netikri mobilieji telefonai, netikri bankai, – sako universiteto profesorius Vladimiras P. Kazarinas. – Tad mes čia gyvename lyg izoliuoti. Kitos rusiškos sistemos mus taip pat vertina kaip svetimus. Mes ir į Rusiją nesame integruoti.“
V. Kazarinas, nepritariantis Krymo aneksijai, yra mažuma. Dauguma, kuri nubalsavo nelemtajame 2014 m. kovo mėn. referendume už Krymo prijungimą prie Rusijos, visi kaip vienas aiškina, kad nepaisant dabar vyraujančio chaoso, vis dėlto Krymas išvengė karo, kaip Rytų Ukrainoje, kuris nusinešė daugiau nei 6400 žmonių gyvybes.
„Dabar jaučiamės saugūs“, - patikino Hurzufe gyvenantis istorijos mokytojas Jurijus Skorikas, vadovavęs protestams prieš miesto paplūdimio užėmimą. „Galiu pasakyti, kad iš esmės saugumas vertas visų šių problemų“, - patikino jis.
Per televiziją transliuotame susitikime S. Aksionovas dėl visų problemų kaltino sankcijas arba nepakankamai kompetentingus valstybės tarnautojus.
Vis dėlto pastarosiomis savaitėmis KGB pasekėja tapusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) sulaikė pramonės politikos ministrą ir du aukšto rango pareigūnus – jiems pateikti kaltinimai korupcija. Nuo pareigų nušalinti dar trys ministrai, vienas iš jų figūruoja baudžiamojoje byloje.
Analitikai Rusijos žiniasklaidos priemonėse teigia, kad esminė problema – tai kova dėl galimybės kontroliuoti Rusijos valstybinių pinigų srautą, skirtą Krymui, kuris, kaip žadama, iki 2020 m. turėtų siekti apie 10 mlrd. JAV dolerių (apie 9 mlrd. eurų). Birželio mėn. Kremliaus auditoriai pranešė, kad trūksta dokumentų, galinčių patvirtinti dviejų trečdalių 2014 m. Maskvos kelių remontui Kryme skirtų lėšų panaudojimą.
„Egzistuoja tam tikrų nesutarimų su federalinėmis ministerijomis ir kitomis organizacijomis“, - patvirtino politikos veteranas ir S. Aksionovo bendražygis Aleksandras N. Formančukas. Naujienų pranešimuose iš Maskvos teigiama, kad Kremlius planuoja skirti visus viceministrus.
Dalis Rusijos politikos ekspertų linkę daryti išvadą, kad FST pasiryžusi sukliudyti bet kokiems S. Aksionovo mėginimams tapti panašiu į Čečėnijos lyderį Ramzaną Kadyrovą, pasinaudojusį federaliniu dosnumu ir sukaupusį atsarginių lėšų, o taip pat ir subūrusį FST nekontroliuojamas saugumo pajėgas.
42-ejų S. Aksionovas ilgą laiką neigė pranešimus, kad prieš tapdamas politiku, nuvedusiu Krymą į prisijungimą prie Rusijos, jis vykdė nusikalstamą veiklą. Vis dėlto jo boksininko kūno sudėjimą primenantis siluetas ir žilstantys trumpai kirpti plaukai iš tiesų kelia tam tikrų asociacijų su nusikalstamu pasauliu.
Jo teigimu, tikrosios problemos Kryme kyla ne dėl daromų klaidų, o dėl parsidavėliškumo, o valstybės tarnautojai jaučiasi pasimetę dėl daugybės Ukrainos ir Rusijos įstatymų neatitikimų.
„Dirbame išskirtinėmis aplinkybėmis“, - įsitikinęs S. Aksionovas, kuriam, kaip jis pats teigia, teko detaliai kontroliuoti tokių problemų sprendimą kaip prieiga prie paplūdimio ar statybų leidimų išdavimas. „Kiekvieną dieną kyla 5-10 problemų, kurios nėra numatytos nei Krymo, nei federaliniuose įstatymuose“, - guodėsi jis.
Su S. Aksionovu pasikalbėti pageidavę Krymo gyventojai išreiškė nusivylimą gyvenimu po to, kai Krymas buvo prijungtas prie Rusijos. Jie teigė, kad dabar gyvenimas toli gražu nėra panašus į tą idilę, kuri buvo žadama po 23 metus trukusio Ukrainos valdymo.
„Labai tikėjomės, kad tapsime Rusijos dalimi“, - tikino 75-erių Tamara Gregorian, Husufe gyvenanti jau 47 metus. „Tikėjomės, kad viskas pasikeis į gera, o situacija iš blogos virto dar blogesne“, - piktinosi garbaus amžiaus moteris.
24-erių mokytojas iš Simferopolio Leonidas Kuzminas laisvės ribas Rusijoje pažino tada, kai kovo mėn. prisidėjo prie mitingo, skirto 201-osioms gerai žinomo ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos gimtadienio metinėms, organizavimo.
Kai keli protestuotojai pasirodė su Ukrainos vėliavomis rankose ir plakatu, ant kurio buvo užrašyta „Krymas yra Ukraina“, jis buvo areštuotas, jam skirta 200 JAV dolerių (181,14 eurų) bauda ir jis buvo atleistas iš darbo mokykloje.
„Laisvės, prie kurių pripratome per pastaruosius 23 metus, tokios kaip laisvė kalbėti, praktiškai išnyko“, - sakė jis kavinėje gurkšnodamas arbatą.
Hurzufas XIX a. įkurtas kaip elitinis vasaros kurortas. Po apsilankymo šioje vietoje Rusijos literatūros tėvu vadinamas Aleksandras Puškinas parašė štai tokius žodžius: „Jei nukeliaučiau toli nuo amžinosios šviesos, kur laimė trunka amžinai, tikiuosi, kad mano siela nuskris į Hurzufą“.
Beveik po šimtmečio 1900 m. A. Čechovas vasaroms leisti čia įsigijo keturių kambarių totorių užmiesčio namą, kur pradėjo rašyti „Tris seseris“. Kiti menininkai taip pat lankėsi šioje žavingoje gyvenvietėje, kur mediniai balkonai vis dar kabo virš akmenimis grįstų gatvelių, o turtingas verslininkas iš Maskvos pastatė ištaigingą viešbutį.
Po revoliucijos viešbutis su visa jam priklausančia teritorija buvo nacionalizuotas ir virto Gynybos ministerijos sanatorija. Hurzufo gyventojams retai kada leidžiama įžengti į jų pačių miesto širdimi laikomą vietą, o šiuo metu teritorija oficialiai priklauso Rusijos prezidentūrai.
Dar vienas reikšmingas šio kurortinio miestelio objektas – garsioji sovietinių laikų pionierių stovykla „Artek“, kurią Kremlius mėgina prikelti antram gyvenimui. Stovyklos užimama teritorija šiek tiek didesnė už Monaką.
Dėl vadovybės planų užimti dar papildomo ploto, į kurį įeina ir vienas iš vos dviejų Hurzufo miesto paplūdimių, kyla protestų. Išvaizdus havajietiškos tematikos marškinėlius mėgstantis 54-erių J. Skorikas nusprendė stoti į kovą su „Artek“, nors šią stovyklą remia Kremlius. Protestuotojai pateikė ieškinį teismui, surengė eisenas ir parengė vaizdo įrašą, kuriame kreipiasi į V. Putiną prašydami sustabdyti teritorijos perėmimo procesą.
Interviu J. Skorikas teigia, kad Hurzufo gyventojus nuvargino tai, kad tiek būnant Ukrainos, tiek ir dabar Rusijos sudėtyje gyventojų interesai atsiduria paskutinėje vietoje.
Iš paplūdimio restorano jis pirštu rodo į apleistą betoninį viešbučio skeletą, kurį statė ukrainiečių oligarchas Igoris Kolomoiskis, dėl nuostabaus atsiveriančio vaizdo pasikėsinęs privatizuoti dar vieną paplūdimį. J. Skoriko teigimu, pagal Ukrainos įstatymus statybos 100 metrų pakrantės zonoje yra draudžiamos, tačiau šis įstatymas nesutrukdė magnatams siekti savo tikslų.
„Jei gyventumėte Ukrainoje, o dabar – Rusijoje, žinotumėte, kad čia yra privačių organizacijų, kurios yra užėmusios viešąsias teritorijas, kurios po truputį tampa nebeprieinamos Hurzufo gyventojams“, - patikino jis.