Šias Rusijos politologo Andrejaus Piontkovskio prognozes spausdina inforesist.org.

V. Putino ir jo artimiausios aplinkos interesai pradeda stipriai išsiskirti. Visi Kremliaus planai Ukrainoje žlugo. Jeigu dar prieš metus buvo brandinami „rusų pasaulio“, „Novorosijos“, dvylikos sričių iki Padniestrės aneksijos planai, tai dabar Rusijos propagandoje niekas apie tai neprisimena.

Kitas V. Putino planas – „planas B“, pagal kurį Maskva, remdamasi sava Minsko susitarimų interpretacija, desperatiškai mėgino įbrukti jos okupuotą Lugandoniją (separatistų ir Rusijos Federacijos pajėgų užimtas Luhansko ir Donecko sritis, red.) kaip piktybinį auglį į Ukrainos kūną, jau kelis mėnesius viliodama ukrainiečius teritorinio vientisumo iliuzija. Esą, juk tai jūsų Ukrainos dalis, spręskite ten vietos politikos klausimus… Tačiau ir šis planas žlugo.

Buvo labai tikimasi, kad Vakarai stums Kijevą šia linkme. Victoria Nuland iš tiesų buvo atvykusi į Radą, po ko Petro Porošenka pakeitė kai kurias pereinamojo laikotarpio formuluotes Konstitucijoje, tačiau iš esmės jis nei truputėlio neužleido Ukrainos pozicijų, ir toliau žiūrėdamas į šią teritoriją kaip į laikinai okupuotą agresoriaus, kuris ir prisiima atsakomybę už viską, kas ten vyksta. Taigi, planas užsmaugti Ukrainos revoliuciją ir blokuoti Ukrainos pasirinkimą eiti europiniu keliu įbrukant jai Lugandoniją taip pat žlugo.

Belieka tik beviltiški karinės eskalacijos užmojai, pavyzdžiui, pamėginti užimti Mariupolį arba, dar daugiau, ambicinga idėja pramušti kokį tai koridorių į sąsmauką (vedančią į Krymą, red.). Tačiau Vakarai labai tiksliai suformulavo, kuo gali baigtis tokie Maskvos veiksmai.

Andrejus Piontkovskis

Tai, pirma, smarkus sankcijų sugriežtinimas, kurios jau dabar praktiškai sugriovė Rusijos ekonomiką, antra, mirtinų ginklų, įskaitant prieštankines raketas, pardavimas Ukrainai.

Tačiau ir tai dar nėra visas galimas Vakarų atsakas: dar Rusijos pareigūnų ir oligarchų sąskaitų areštai, kaltinimų Rusijos valdžiai dėl Malaizijos „Boeing“ numušimo, Litvinenkos nužudymo Londone ir daugybės kitų dalykų suaktyvinimas.

Tačiau atsisakęs karinės eskalacijos planų V. Putinas atrodo kaip žmogus, atsakingas už rimtą užsienio politikos pralaimėjimą. Taip kad abu variantai Kremliui blogi.

Karinė eskalacija visiškai nepriimtina V. Putino aplinkai ir didžiajai daliai Rusijos politinio valdžios aparato. Jie puikiai supranta, kad tai baigsis ir milijardų dolerių netekimu, ir greitesniu režimo nuvertimu.

O atsitraukimo ir Lugondonijos atidavimo scenarijus ypač pavojingas asmeniškai V. Putinui. Visos jo aplinkos akyse būtent jis bus kaltas dėl pralaimėjimo. Kaip žinia, autoritariniuose režimuose tai greitai baigiasi lyderio atsisakymu.

Prisimenate, kaip Nikita Chruščiovas pralaimėjo Kubos krizėje? Jis buvo priverstas atsitraukti, po ko jo dienos valdžioje buvo suskaičiuotos. Kaip sakoma nusikalstamame pasaulyje: „Paleistas vadeiva – jau ne vadeiva“.
Valstybės aparatui mažiausias blogis dabar – atsitraukti, išsiskirti su V. Putinu ir sureguliuoti taikaus sambūvio su Vakarais santykius. Signalai šia linkme jau seniai siunčiami, apie ką byloja Kremliui artimo politologo Fiodoro Lukjanovo straipsnis dar pernai metų balandį, ir taip toliau.

A. Piontkovskis prognozuoja, kad viskas išsispręs artimiausiomis savaitėmis. Grynai operatyviniu ir taktiniu požiūriu, jeigu karinio paaštrėjimo iš Maskvos pusės nebus rugpjūtį ir rugsėjį, jo jau nebus niekada. Spalis – netinkamas laikas kariniam puolimui.

Tačiau galima įžvelgti ir įbauginimo signalų, pavyzdžiui, beprotiškas Valstybės Dūmos vadovo Sregejaus Naryškino straipsnis, kuriame jis įspėja apie tariamai ruošiamą Vakarų provokaciją.

Gali būti, kad Maskva pamėgins surengti didžiulę provokaciją, po kurios Ukrainos pusė pradės puolimą ar smarkiau sureaguos, kad visuomenės akyse už eskalaciją būtų atsakingas Kijevas. Tokiu atveju, jeigu Kijevas bus pripažįstamas kaltininku, Vakarai netaikys griežtų ekonominių ir diplomatinių priemonių Maskvos atžvilgiu. To bent jau gali būti tikimasi Kremliuje.

A. Piontkovskis mano, kad dabar Kijevui reikia ypatingos ištvermės ir atsargumo, kita vertus – agresyvaus diplomatinio puolimo. Visų pirma, pareikšti Saugumo Taryboje apie akivaizdų karinio pasirengimo eskalavimą, kuris pasireiškia karių ir ginkluotės koncentravimu bei sustiprėjusiomis provokacijomis.

Vis dėlto, dabar sunku tiksliai numatyti Maskvos elgesį, mat Kremliaus „viršūnėles“ užvaldžiusi panika. Apie tai byloja tas pats S. Naryškino straipsnis, maisto deginimas, naujausias ministro Sergejaus Lavrovo išsišokimas, kai oficialioje spaudos konferencijoje iškeikė Saudo Arabijos ministrą.

Maskva supranta savo padėties beviltiškumą: ir karinis eskalavimas, ir atsitraukimas, ir Lugandonijos atidavimas – politinio pralaimėjimo scenarijai, tačiau kažkurį iš jų reikia rinktis.

V. Putino pasitraukimo atveju tikėtina lyderio figūra yra Sergejus Ivanovas. Formaliai jis užima nepolitines pareigas – vadovauja prezidento administracijai. Juo labiau, jis nesiliauja dalijęs interviu užsienio žiniasklaidai, be to, jie taikaus pobūdžio, užsimenantys apie tai, kad Vakarams jis gali būti konstruktyvus partneris.

Pavyzdžiui, jo garsusis pareiškimas leidiniui „Financial Times“: „Ko jūs jaudinatės dėl kažkokios karinės eskalacijos, mes – mopsai, lyginant su NATO drambliu“. Štai tokio pobūdžio signalus jis nuolat siunčia Vakarams.

Ar V. Putino pasitraukimas pakeis Maskvos politiką? Žinoma, nors į valdžią ateis tokie patys niekšai. Kai buvo pašalintas Josifas Stalinas, jo aplinka iš esmės pakeitė SSSR užsienio politiką.

Taip pat bus ir šiuo atveju. Įvyks 20-asis partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavimas, kur bus pasmerktos draugo V. Putino klaidos Ukrainos klausimu.