Vienas iš kovotojų per stebuklą išgyveno po to, kai vadai jam peršovė galvą, kitas, į kurį pataikė keturios kulkos, sugebėjo išsikapanoti iš kapo, kuriame buvo užkastas.

Atvirame interviu išgyvenusieji papasakojo, kas dėjosi „banditų batalione“. Šiuo metu jie yra Rusijoje, tačiau jų gyvybei vis dar gresia pavojus, nes bataliono vadas vis dar laisvėje ir žada nužudyti visus, kurie jį išdavė.

Karinis dalinys, iš pradžių pasiaukojančiai kovojęs dėl „Novorosijos“ idėjos, dėl visiško kontrolės nebuvimo per metus trukusį karą virto tikra nusikalstama grupuote. Savarankiškai pasiskelbusios Luhansko liaudies respublikos „vidaus reikalų ministerija“ pradėjo baudžiamąją bylą ir suėmė pirmus įtariamuosius, tačiau kol kas situacijos kontroliuoti nepavyksta.

„Per „Skype“ Marina man rodo žinutę, kurią jai atsiuntė buvęs vadas. Mergina apimta panikos – su ja, jos vyru Jevgenijumi ir mažu vaiku žadama susidoroti. Šiuo metu Marina yra Rusijoje, tačiau net ir būnant toli nuo „Luhansko liaudies respublikos“ yra ko baimintis. Moters teigimu, bataliono vadas – tikras maniakas, tarp jo pavaldinių nemažai rusų, kurie gali atvažiuoti į bet kurią Rusijos vietą. Kerštui priežasčių tikrai yra, juk pabėgę kovotojai pasirengę papasakoti visą tiesą apie tai, kaip dalinys vadovavo visam miestui „Luhansko liaudies respublikoje“, nepaklusnieji buvo žudomi ir užkasami“, – ura.ru rašo žurnalistas Andrejus Guselnikovas.

„Brianka SSSR“

– Mūsų bataliono pavadinimas – „Brianka SSSR“, jis įsikūręs Briankos mieste. Batalioną sudaro apie 400 asmenų. Mano vyras Ženia (šaukinys – Arbat) ėjo už materialų ir techninį aprūpinimą atsakingo bataliono vado pavaduotojo pareigas. Į jį kreipdavosi visi, pradedant verslininkais ir baigiant deputatais bei miesto meru, prašydavo padaryti ką nors miesto labui.

– Kur kovoja batalionas?

– Turime priešakinę liniją Pervomaiske ir tai ji keturis kilometrus nutolusi nuo tikrosios priešakinės. Trumpai tariant, mūsų priešakinė iš tikrųjų yra gynybinė ir šaudome mes iš miesto.

Jevgenijus, Marinos vyras: Iš pradžių, kai dalinys dar tik buvo formuojamas, mūsų buvo 15 ir turėjome tris automatus. Vykdėme diversines operacijas, pašaudydavome – pasitraukdavome. Tada dar kovojome, o dabar jau nelabai. Paskutinė sekė didelio masto operacija – Debalcevė, bet ir ten vienoje gatvėje prasėdėjome kelias dienas.

Marina: Mūsų dalinys buvo paremtas piaru: išvažiavome į lauką, pašaudėme iš „Grad“, nufilmavome efektingą vaizdo įrašą. Turėjome atkreipti į save dėmesį, kad žmonės padėtų, kad eitų humanitarinė pagalba.

– „Luhansko liaudies respublika“ ką nors tiekė?

Brianka SSSR, vk.com nuotr.

– Ne, mes neįtraukti į „Luhansko liaudies respublikos“ karines pajėgas, pagal šiandieninius įstatymus esame laikomi nusikalstama grupuote. Neturime karinių bilietų, neprisiekėme ištikimybės. Batalione kokių tik nėra: kas atėjo – tam duoda ginklą. Pinigų mums nemoka, tarnaujame dėl idėjos ir už košės lėkštę. Vaikinai alkani, o vadai valgo dešrą ir mėsą.

– Kodėl dalinys neįtrauktas į „Luhansko liaudies respublikos“ pajėgas?

– Vadai sakydavo, kad esame prieš „Luhansko liaudies respubliką“, bet už „Novorosiją“. Vis dėlto jie tikino, kad saugumas neleidžia taip vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ „vidaus reikalų ministerijai“ mūsų nuginkluoti.

Dabar batalionas kaltinimas dėl nužudymų, dingusių žmonių. Be to, mūsų vadas, kaip dabar paaiškėjo, gauna už mus pinigų. Šiuo metu mūsų dalinyje yra per 400 asmenų, už kiekvieną, net ir eilinį, pervedama 250-300 JAV dolerių suma (už vadus daugiau), bet mes šių pinigų niekada nesame matę, net nežinojome apie juos.

– Kiek žmonių bataliono viršūnėlėje dalinasi pinigus?

– Trys ar keturi: bataliono vadas Dima Pendiurinas-Liutyj, pavaduotojas koviniams veiksmams Michailas Krymas, nepaprastojo padalinio vadas Sergejus Senia-Vostokas.

– Iš kur batalionas gaudavo pinigų?

– Nežinau, iš kur ėjo pinigai kovotojams, aš kaip atsakingas už materialųjį ir techninį aprūpinimą dirbau su metalu: išrinkinėjamos gamyklos, kasyklos, darbuotojai įrangą verčia spalvotuoju ir juoduoju metalu.

– Ar iš metalo laužo galima daug uždirbti?

Marina: Per dieną Ženia vadui atveždavo 50-100-150 tūkst. grivinų. Atveždavo, atiduodavo pinigų maišą, o kur vadas vėliau juos dėdavo, jis nežino. Žinau tikrai, kad iki šiol naktimis iš Krasnopolevsko šachtos išvežamas metalas mūsų daliniams.

Kiekvieną dieną Ženia vadui atveždavo maišus pinigų. Visada sąžiningai klausdavo vado:
„Pasiimsiu sau?“. Kiek imdavo? Iš šimto tūkstančių paims 500 grivinų produktams. Visada sakydavau, kad atvežtų 150, juk vadas iš tiesų nežino, kiek jis surenka.

„Tu ką, vaikinai alkani sėdi, kaip tu gali tokius dalykus siūlyti!“ – piktindavosi jis. Galiausiai taip ir gavosi. Dima visus pinigus dėjo sau į kišenę, o mes visus pinigus leidome maistui, degalams arba laidotuvėms. Vadas perka žemes Sevastopolyje, Simferopolyje, Rostove.

Šūvis į galvą

– Papasakokite, kaip buvote sužeistas.

Marina: Tai buvo buitinis ginčas.

Mūsų vaikinai užsuko į miesto skyrių, paėmė jį (turime prieigą prie miesto skyriaus, prie belaisvių, kurie ten yra), privertė jį išlaižyti klozetą ir tai nufilmavo. Vėliau įrašas atidūrė internete, o tą vakarą – tai buvo balandžio 21 d. naktis – Ženia ir Senia Vostokas susiginčijo, norėjo išsiaiškinti, kas paskelbė vaizdo įrašą, iš kur pusė miesto žino apie įrašą. Susipešė, pradėjo vienas kitą įžeidinėti. „Aš tavęs sulauksiu prie įėjimo ir nužudysiu“, - pasakė jis, o Ženia jam atsikirto, kad jis – žiurkė, vagia pinigus.

Ženia: Buvo tokia istorija: aš per jį perdaviau į bazę penkis tūkstančius grivinų, o jis pasiėmė pinigus sau, išleido juos linksmybėms. Kai jam apie tai priminiau, jis sako: „Nieko sau pareiškimas!”. Jis kadaise yra sėdėjęs nepilnamečių kolonijoje Volgograde, jį tai labai įžeidė.

Marina: Kai pamačiau, kad Senia išsitraukė pistoletą, mėginau išmušti jį jam iš rankų. Jis nukrito, iššovė ir vis tiek pataikė Ženiai į galvą. Išsitraukiau savo pistoletą, norėjau į jį šauti, bet mane iš karto paguldė ant žemės. Ženią nuvilko į vieną pusę, mane – į kitą. Ženia labai aimanavo, kulka jam pataikė į smilkinį, išlėkė pro kitą pusę. Jis krenkštė, šaukė, man pasakė, kad viskas baigta – jis mirs. Kolia Rižij išsitraukė automatą ir norėjo jį nušauti, neva kad nesikankintų.

– Kas per Kolia?

– Nikolajus Gribunovas–Sinoptikas. Jis yra siužete, kurį apie mus filmavo „Pervij kanal“. Iš karto iš manęs buvo atimtas mobilusis, pistoletas, net neleido iškviesti greitosios. Jei nebūčiau apeliavusi į Kolios sąžinę, nebūčiau jam priminusi, kad mes palaidojome jo sūnų, nesu tikra, ar Ženia būtų likęs gyvas.

– Kas per istorija su sūnumi?

– Sausio 1 d. jo sūnui atsitiko tas pats, tik kulka buvo paleista iš kulkosvaidžio, jo pakaušis buvo taip stipriai suknežintas, kad jis neišgyveno.

– Šaudė irgi savi?

– Taip.

„Nestumk, gal jis dar išgyvens“, - tada sakė vadas. Iškvietė greitąją, išvežė į miestelį, bet pakeliui į ligoninę jis mirė. Surengėme atsisveikinimą, labai geras laidotuves.

Kritau prieš Kolią ant kelių, priminiau apie sūnų. „Jei būtumei iš karto padėjęs Vitiokui, galbūt jis būtų išgyvenęs“, - sakiau jam. Mane laikė belaisviai, mėginau ištrūkti. „Aš jus visus papjausiu, jei manęs nepaleisite“, - šaukiau jiems. Jie mane paleido, bėgau pas Ženią, mane vėl ėmė traukti šalin.

– Kodėl jie tai darė?

– Jie norėjo jį pribaigti. Panašu, kad ir mane taip pat. „Ženka, nemirk, kvėpuok“, - šaukiau. „Uždenkite jai burną, ką ji šaukia“, - sakė jie. Manau, mus norėjo iš karto užkasti. „Ką su ja daryti?“ – Krymas klausė vado. „Jei tai nebūtum tu, seniai jau būtų užkasę“, - sakė jis. Suprantu jį, mano akivaizdoje ne vieną užkasė. Iš dalies net esu jiems dėkinga, kad dabar esu gyva, kad nenužudė manęs iš karto. Tiesa, dabar mums kabina visas nuodėmes, bet tai jau kitas klausimas.

Kolia vis skubino mikroautobusą. Ženią paguldė ir nuvežė į ligoninę. Mane nunešė į štabą, davė tablečių ir vandens.

Kai atvažiavome į ligoninę, jį jau buvo išvežę į operacinę. Išvalė kaukolę, pasakė, kad mirs. Prašiau bataliono vado nuvežti Ženią į Luhanską, jis apsimetė, kad skambina, bet galiausiai apsisuko ir išvažiavo. Per pažįstamus prisiskambinau moteriai iš sveikatos apsaugos ministerijos, jie mums atsiuntė reanimobilį. Į Luhanską važiavome pusę pirmos nakties, bet ir tie gydytojai per daug vilčių neturėjo, visą laiką jis buvo be sąmonės. Maldavau, kad atliktų pakartotinę operaciją, po kurios dar tris dienas jis gulėjo ištiktas komos.

– Kiek laiko gydėtės?

– Ligoninėje praleidome pusantro mėnesio, birželio mėn. jis buvo perkeltas į kitą ligoninę, kur jam buvo tęsiamas gydymas. Jį buvo pririšę, nes elgėsi neadekvačiai, darė po savimi. Dabar jis šiek tiek kaip vaikas, mane vadina mama, bet iš esmės viskas grįžę į normą.

Visą tą laiką bendravome su vadu telefonu, palaikėme ryšį, nors vaikinai iš kiemo man ėmė skambinėti, sakė, kad mus mėgina pakišti. Matyt, kad neišplepėčiau, kaip buvo iš tikrųjų. „Žiūrėk man, tai įvyko priešakinėje“, - vadas man iš karto pasakė, kai tik tai įvyko.

– Ar tai reiškia, kad iš pat pradžių nenorėjote triukšmo?

– Ne, žinoma. Kada gulėjome ligoninėje Luhanske, kelis kartus buvo atvažiavę žmonės iš specialiųjų tarnybų, buvo ir iš FST, klausinėjo. Sakė, kad mūsų daliniui iškelta daug baudžiamųjų bylų dėl marodieriavimo ir žmogžudysčių.

Nieko neišdaviau, sakiau, kad buvau ten su vyru, nieko nežinau, viskas atsitiko priešakinėje. Pirmas dalykas, kurį padariau, kai iš jų išėjau, - paskambinau vadui ir viską papasakojau.

„Jei kabinėsis, susitarsi su jais dėl susitikimo, privažiuosime, visus sušaudysime“, - atsakė man jis. Visa tai man labai nepatiko. Kai man tie žmonės skambindavo, sakydavau, kad dabar negaliu, neturiu laiko. Mums skyrė apsaugą.

Išlipo iš kapo

– Už ką daliniui galėjo iškelti baudžiamąsias bylas?

– Mūsų batalione dėjosi labai baisūs dalykai. Turime draugą Vadiką iš Stachanovo, jis prieš karą buvo policijos nuovados viršininkas, turėjo daug ryšių, per kuriuos jis padėdavo mūsų bazei, pats pradėjo mūsų dalinyje tarnauti. 2014 m. birželio 29 d. jį užkasė Luhansko oro uoste, bet jam pavyko išgyventi. Sušaudė jį pats bataliono vadas.

– Už ką sušaudė?

– Dėl pinigų - 300 tūkst. grivinų. Vadikas važiavo išpirkti draugą iš dalinio „Sokol“ Perevalske.

– Norite pasakyti, kad separatistai nelaisvėn paėmė separatistą?

– Jei nežinojote, tokie dalykai pas mus dažnai vyksta. Jei sutinkame girtą žmogų su uniforma, privalome paimti į savo rūsį. Vėliau sprendžiame, ar verta jį atiduoti vadui, ar ne. Viskas priklauso nuo mūsų nuotaikos. Jei nuotaika gera, nieko jam nedarome.

Ženia: Už Vadiko draugą prašė dviejų milijonų grivinų. Vadikas susitarė už 300 tūkst. Su juo važiavo trys žmonės. Visus sustabdė, privertė išsikasti sau kapo duobes ir užkasė juos. Šaudė Besas, Dima ir Kolia Rižij. Į Vadiką paleido penkis šūvius, jis nukrito. Pamatė, kad jis dar gyvas ir paleido kontrolinį į kaklą. Tada užkasė.

Kadangi jo plaučiai stiprūs, sugebėjo išlipti iš kapo, nušliaužti iki kelio, kažkoks senelis iškvietė jam greitąją. Prisidengęs netikra pavarde 22 dienas jis išgulėjo Luhansko srities ligoninėje ištiktas komos, kai atsigavo, net nežinojo, kam iš draugų turėtų skambinti, kad niekas iš bataliono nesužinotų. Draugai ir savanoriai nuvežė jį į Rostovą, ten jam buvo atlikta operacija, dabar jis gyvas, gyvena Rusijoje.

– Ar batalione žinojo apie Vadiko sušaudymą? Kokia buvo oficiali versija?

Marina: Žinojo, bet ne visi. Versija buvo tokia, kaip ir visada, – nacistas-išdavikas. Kaip tokiais atvejais sako Dima, buvo gauta informacija.

Bataliono vadas – maniačelo

Brianka SSSR, vk.com nuotr.

– Papasakokite apie jūsų vadą.

– Dima iš skurdžios šeimos, mama – alkoholikė, šeimoje penki vaikai, jie dažnai rinkdavo išmaldą. Dima būdavo alkanas, mano sesuo ir motina kartais jį pamaitindavo. Amžinai nešvarus, dirbo šachtose. Buvo neblogas žmogus, kol nepajautė pinigų skonio. Jį visada vadinau maniačelo. Kai sužinojau, kad jis tapo vadu, nepatikėjau. Kai pranešė, kad į bazę atvyko vadas, išėjau ir pamačiau jį, mane ištiko šokas.

– Kaip toks žmogus galėjo tapti vadu?

– Dar kai Luhanske 2014 m. balandžio mėn. atakavo Ukrainos saugumo tarnybą su lazdomis rankose prieš mentus su automatais, jis buvo tarp 8-15 pirmųjų iš Briankos. Iš pradžių jo šaukinys buvo 404, nes ant jo marškinėlių buvo toks užrašas. Kai jie nusprendė įkurti savo padalinį, nubalsavo, kad vadovaus Dimonas, nes niekada nenorėjo prisiimti atsakomybės. Vėliau iš 404 jis tapo Liutyj ir po truputį ėmė vykdyti aktyvią veiklą.

Dabar mums bando suversti viską: mūsų vaikinus, kurie buvo nužudyti mano akivaizdoje, prieš mano akis, kurių iki šiol ieško tėvai. Jei pradėsiu pasakoti viską detaliai, daug kam tai nepatiks. Kaip vaikinus vertė plaukti ir į juos šaudė, kad jie plauktų greičiau. Kaip vėliau būdavo išpjaunamos kulkos, nupjaunamos galvos. Visi tie žmonės iš mūsų miesto, aš mačiau, kaip jei žuvo, buvo užkasami bazėje kaip šunys, už stručių aptvaro – ten tikros kapinės.

Mane visada piktino tai, kas vyksta bazėje, net vogdavau vaistus nuo skausmo, duodavau belaisviams, juk jie visi sergantys, peršauti, kam ausį nupjovė, kam – koją.

– Kokių žmonių daugiausia tarp belaisvių?

– Tai civiliai, pažeidę komendanto valandą ar sulaikyti girti. Žmona paskambino, sako, kad vyras ją muša. Jį paėmė, nužudė, užkasė, o kitą dieną ji ateina ir prašo: „Gražinkite vyrą, jūs, gyvuliai, prakeikiu jus“. O jos ir klausia, kodėl ji vakar atėjo ir parašė pareiškimą Vostokui? Juk Vostokas vykdo visus juodžiausius darbus – žudo, prievartauja.

Visus policininkus paėmė nelaisvėn

– Policijos Briankoje visai nebėra?

– Yra, viršininkas – Kolia Vostriakovas.

Jei mane, Arbato žmoną, be jokių kliūčių įleisdavo į rūsį, ką jau kalbėti apie vadus.

– Kiek bazėje belaisvių?

– Nuo vieno iki 30-50.

– Ką jiems darė?

– Daugumą nužudydavo, sumušdavo iki mirties, mergaites prievartaudavo, tyčiodavosi, šaudydavo, atlikdavo bandymus. Tuos, už kuriuos giminės ar tėvai pinigų atveždavo, paleisdavo sveikus, tik kastuvu per nugarą padaužydavo.

– Vyrai vyrus prievartaudavo? Negi kam nors tai yra įdomu?

– Kaip čia jums paaiškinus... Į batalioną imdavo visus iš eilės, daugelis iš jų – sutrikusios psichikos.

– Kas per bandymai?

– Na, pavyzdžiui, kas bus, jei mes tau penį nupjausime.

– Iš tikrųjų nupjaudavo?

– Iš tikrųjų žmones benzininiais pjūklais pjaustydavo.

– Visi 400 bataliono kovotojų buvo tokie?

– Žinoma, kad ne visi, buvo daug normalių vaikinų. Tiesiog niekaip iš bazės išeiti negalima buvo, tik, kaip pas mus sakoma, per Odesą – t.y. į aną pasaulį išėjus.

Nelegalai

– Kaip jūs su Ženia patekote į Rusiją?

Brianka SSSR, vk.com nuotr.

– Dar kai gulėjome Luhansko ligoninėje, net keli asmenys man pasakė, kad mums būtina skubiai išvykti. Tai sakė tiek žmonės iš Luhansko milicijos, tiek ir iš bazės skambinę vaikinai. „Pasiimk Ženką, išvažiuokite skubiai, su jumis nori susidoroti“, - man sakė jie. Iki paskutinės akimirkos tikėjau, kad taip nėra, skambindavau Dimai, pasakodavau, o jis man sakydavo: „Marinka, netikėk, pasakyk, kas taip sakė, aš jį sušaudysiu!”. Vėliau vieną dieną jis paskambino visoms mano draugėms ir paprašė, kad jos jam paskambintų, kai aš važiuosiu į Brianką iš Luhansko. Patikino, kad jam reikia su manimi susitikti ir pabendrauti.

– Kas jus privertė pakeisti nuomonę?

– Vienas artimas žmogus iš bazės. Jis man paskambino ir tiesiai šviesiai pasakė, kad mus nori nužudyti. Iš pradžių nepatikėjau, kreipiausi į pažįstamą teisėsaugininką Luhanske. Jis man šią informaciją patvirtino. Susisiekiau su žmonėmis Rusijoje, su viena moterimi, kuri neteko artimo žmogaus, pasakiau jai, kad mūsų situacija panaši. Ji mums padėjo išvažiuoti į Rusiją. Vaikas su mumis kartu.

– Kokios mintys dėl ateities?

– Galvoje košė. Norime namo, norime gyventi normaliai, dirbti, čia, Rusijoje, mes niekam nereikalingi, bet namo grįžti negalime, nes mus ten nori nužudyti, pasodinti už kažkokius lavonus, kuriuos ant mūsų nori „pakabinti“. Pažįstami iš Luhansko įspėja, kad net negalvotume ten važiuoti. Mes labai nerimaujame dėl giminaičių, kurie vis dar yra Briankoje. Nenoriu, kad mano motiną nužudytų už svetimas nuodėmes.

Savavališkai pasiskelbusios Luhansko liaudies respublikos „Vidaus reikalų ministerija“ patvirtino informaciją dėl įvykdytos specialiosios operacijos. Taip pat patvirtinta, kad pradėta baudžiamoji byla dėl nusikalstamos grupuotės „Brianka SSSR“ veiklos. Vis dėlto tyrimo vadovas atsisakė komentuoti detaliau. Remiantis ura.ru turima informacija, šiuo metu suimti du šio bataliono vado pavaduotojai – Krymas ir Senia Vostokas, o bataliono vadas Dmitrijus Pendiurinas-Liutyj vis dar yra laisvėje.