V. Putino tvirtinimai, kad NED ir kitos nevyriausybinės organizacijos „kelia grėsmę pamatinei Rusijos konstitucinei tvarkai“ ir kad jos yra pavojingi priešai, o Rusijos demokratai – „nacionaliniai išdavikai“, yra tipiškas būdas telkti paramą, apeliuojant į nacionalistines baimes ir priešiškumą.
Tačiau V. Putino režimas represijomis, korupcija ir tarptautine agresija pats pamina Rusijos konstituciją. Be to, vis didėjanti įtampa gali sukelti tai, ką vis daugiau žmonių Rusijoje vadina svarbiu politiniu lūžio tašku, „The Washington Post“ svetainėje rašo NED prezidentas Carlas Gershmanas.
V. Putinas į valdžią iškilo 1999 metais, kilus antičečėniškos isterijos bangai. Tačiau jo populiarumą sustiprino sekantį dešimtmetį prasidėjęs stabilus ekonominis augimas, kurį skatino kylančios naftos kainos. Dabar šis augimas su girgždesiu sustojo, o bendras vidaus produktas šiais metais gali nusmukti 8 proc., teigia ekonomistas Andersas Aslundas.
Ekonominė krizė juntama jau ir vietos lygiu. Pirmąjį 2015 metų ketvirtį realūs atlyginimai smuko 9 proc., smarkiai apkarpytos išlaidos sveikatos apsaugai ir pensijoms. Tačiau išlaidos kariuomenei augo toliau. Kai 570 mlrd. dolerių siekiančios Rusijos užsienio skolos daugiau negu tris kartus viršija 157 mlrd. dolerių likvidumo rezervą, Rusijai kyla bankroto grėsmė, ypač turint galvoje, kad Vakarų sankcijos yra atkirtusios Rusiją nuo tarptautinių finansavimo fondų.
Šios krizės politinė atatranka gali stiprėti dėl klestinčios elito korupcijos, kuri yra gyvybiškai svarbi Rusijos valdžios funkcionavimui. Vienu iš pavyzdžių buvo korupcija, susijusi su Sočio olimpinėmis žaidynėmis.
Ją išsamiai tyrinėjo opozicijos lyderis Borisas Nemcovas, kuris vasario mėnesį buvo nužudytas netoli Kremliaus. Pasak B. Nemcovo, dauguma statybos kontraktų buvo sudaryti su bendrovėmis, kurios turėjo ryšių su V. Putinu, o jų vertė buvo išpūsta tiek, kad kelis kartus viršijo tarptautinį panašių projektų vidurkį.
Pagrindinė elito korupcijos Rusijoje ekspertė Karen Dawisha teigia, kad V. Putino turtas, kukliais skaičiavimais, gali siekti 40 mlrd. dolerių.
Be ekonominės krizės ir elito korupcijos, Rusijos karas Ukrainoje yra trečiasis veiksnys, keliantis grėsmę šio režimo politiniam teisėtumui. Net be reikšmingos Jungtinių Valstijų ir Europos paramos ukrainiečiai savo šalies rytuose sugebėjo įstumti rusus į aklavietę, o tai visai nepanašu į ryžtingą pergalę, kurios V. Putinas tikėjosi pernai aneksuodamas Krymą.
V. Putinas mėgino slėpti Rusijos nuostolius šiame konflikte, žinodamas, kad šis karas neturi didelės gyventojų paramos. Iš Rusijos patirties Afganistane ir kitų konfliktų Rusijos istorijoje jis taip pat žino, kad karo pralaimėjimas kelia grėsmę režimo išlikimui.
Režimo baimę dėl savo paties politinio legitimumo stokos išduoda ir ketinimai, kuriais bandoma užkirsti kelią bet kokiai rinkiminei konkurencijai. Rusija ne tik nukėlė 2016 metų parlamento rinkimų datą, sudarydama dar daugiau sunkumų opozicijai mesti iššūkį dabartinei valdžiai, bet ir bando pažaboti tris regioninių parlamentų rinkimų kampanijas, kuriose viena demokratinių opozicijos partijų koalicija siekia užsitikrinti mandatus per rugsėjo mėnesį numatytus rinkimus.
Novosibirske trys opozicijos aktyvistai yra paskelbę bado streiką, kuriuo protestuoja prieš valdžios sprendimą neleisti jiems dalyvauti rinkimuose. Kostromoje už grotų pasodintas opozicijos kampanijos vadovas, kuriam gresia politiškai motyvuoti kriminaliniai kaltinimai.
Šios pastangos atimti iš opozicijos galimybę laimėti saujelę vietų regionų parlamentuose rodo, kad režimas bet kokias alternatyvas savo politikai laiko rimta grėsme, kurią reikia eliminuoti.
Būtent tokiame kontekste Rusija priėmė įstatymą, draudžiantį Rusijos demokratams gauti bet kokią tarptautinę paramą, kad jie galėtų propaguoti išraiškos laisvę, įstatymo viršenybę ir demokratinę politikos sistemą.
Tačiau demokratai nenusileido. Jų neišgąsdino bausmės, numatytos „užsienio agentų“ ir kituose represiniuose įstatymuose. Jie žino, kad šie įstatymai prieštarauja tarptautinei teisei, kuri numato tokią paramą, ir kad šiais įstatymais siekiama užkirsti Rusijai kelią į geresnę ateitį.
Jų negąsdina netgi nužudymo grėsmė, nors tokia lemtis jau ištiko B. Nemcovą ir kitus Rusijos demokratus.
Mažiausiai, ką Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų demokratijos gali padaryti, tai toliau demonstruoti moralinį ir politinį solidarumą su šiais drąsiais žmonėmis. Tai pasitarnaus ne tik jų, bet ir mūsų interesams.