Graikijos tarnybos netrukdo pabėgėliams laisvai judėti, nors tai ir prieštarauja Dublino susitarimui. Priešingai: priėmimo stovyklose registruotiems pabėgėliams netgi išduodamas raštas, raginantis juos per tris mėnesius palikti Graikiją.
Kelias į Vakarus – kupinas nepriteklių ir pavojų. Vargais negalais išsvajotą tikslą pasiekusių pabėgėlių Vakarų Europos valstybės į Graikiją negrąžina, kaip to reikalautų Dublino susitarimas, - dėl nepakeliamų sąlygų tenykštėse pabėgėlių stovyklose.
„Tai Europą žeminančios sąlygos“
Kosas, Samas, Chijas, Lesbas – Egėjo jūros salos, žvilgsniu pasiekiamos nuo Turkijos pakrantės, kur prasideda daugelio pabėgėlių kelias į Vakarų Europą. Į jas kontrabandininkai guminėmis valtimis kasdien plukdo pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Afganistano, Eritrėjos, Somalio ir kitų šalių. Pasitaiko dienų, kad tokiu būdu salas pasiekia iki 1 000 žmonių. Maždaug du trečdaliai jų – sirai.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) duomenimis, nuo metų pradžios į Graikiją atvyko virš 77 100 pabėgėlių. Palyginus su praėjusiais metais, jų skaičius išaugo šešis kartus.
Atvykėlių Graikijos salose laukia sąlygos tarsi trečiajame pasaulyje: jokios socialinės pagalbos, jokio transporto, jokio aprūpinimo maistu. Neretai pritrūksta ir pastogės, taip kad tenka taisytis sau nakvynę po atviru dangumi ar ieškotis kokios nors priebėgos uosto teritorijoje.
Egėjo jūros salose esama tik dviejų pabėgėlių priėmimų įstaigų, o ir tos - beviltiškai perpildytos. Todėl dalį atvykusiųjų vietos valdžia apgyvendina pabėgėlių priverstinio iškeldinimo areštinėse, kuriose, kaip nurodoma Tarptautinės amnestijos organizacijos pateiktoje studijoje, sąlygos tiesiog nepakeliamos: užsikimšę tualetai, purvini čiužiniai, per maža lovų, trūkinėjantis elektros tiekimas.
Nerimo signalą siunčia ir žmonių teisių organizacija „Pro Asyl“.
„Jau yra ir badaujančių pabėgėlių. Žmonės iš dalies minta sausa duona ir vandeniu. Išsekusios motinos nebeturi pieno kūdikiams pamaitinti“, - po apsilankymo Koso saloje sukrėstas pasakojo vokiečių organizacijos „Pro Asyl“ biuro vadovas Günteris Burkhardtas. „Tai Europą žeminančios sąlygos“, – sakė jis.
Žmonės praradę viltį, o graikų žinybos nesiima jokių priemonių.
Same esančioje pabėgėlių stovykloje glaudžiasi 1250 žmonės, nors ji pritaikyta tik 285 asmenims. Liepos viduryje čia kilo neramumai po to, kai privati firma, Atėnų vyriausybės užsakymu aprūpinanti pabėgėlius maistu, sustabdė maisto tiekimą, - pasirodo, valstybė neapmokėjusi šiai firmai sąskaitų nuo praėjusių metų rugsėjo.
Už migracijos politiką atsakinga viceministrė Tasia Christodoulopoulou, pabūgusi pabėgėlių stovyklose galinčių kilti „bado riaušių“, skubos tvarka paskyrė firmai apmokėti 40 tūkst. eurų. Sunku įsivaizduoti, kad atsakingoms graikų valdžios įstaigoms trūktų lėšų pabėgėlių išlaikymui, nes jos ateina iš ES fondų, - 490 milijonų eurų skirta laikotarpiui nuo 2015 iki 2020 metų, kas reikštų atitinkamai po 223 tūkst. eurų dienai.
ES komisija kaltina graikų žinybas neveiklumu, esą Briuselis nėra gavęs jokių paraiškų finansinei pagalbai. 1,3 milijonus eurų į prieglaudos, migracijos ir integracijos fondą komisija paskutinįkart Graikijai išmokėjo vasario mėnesį. Jei Atėnams reikia daugiau pinigų, jie turi kreiptis, - aiškina komisijos atsakingi asmenys.
Kitaip nei Graikijos žinybos, paprasti graikai stengiasi iš paskutiniųjų padėti pabėgėliams, nors neretai ir jie patys patiria nepriteklių. Tarptautinės amnestijos organizacija praneša apie didžiulį graikų solidarumą.
„Egėjo salų gyventojų pasirengimas padėti pabėgėliams yra begalinis, - teigia Lia Gogou, šios organizacijos ekspertė Graikijai. - Salos gyventojai perka medikamentus ir kitus reikalingus daiktus. Jie daro tai, ko nesugeba padaryti valstybinės įstaigos.“ L. Gogou liudijimu, padėti mėgina net ir nemaža dalis turistų, nors Koso salos meras neseniai ir skundėsi, kad į salas plūstantys pabėgėliai kenkia turizmo bizniui.
„Makedonija buvo siaubinga“
Apverktina padėtis Graikijoje skatina tūkstančius pabėgėlių leistis Šiaurės vakarų Europos link. Atėnuose žmonių kontrabandos organizacijos siūlo pabėgėliams savo paslaugas: už kelis tūkstančius eurų žada nugabenti juos į Italiją arba tiesiai į Vokietiją ar Skandinaviją. Tokių sumų neturintys mėgina pasiekti Vakarus savo jėgomis. Didelė dalis jų renkasi taip vadinamą Balkanų maršrutą, vedantį per Makedoniją, Serbiją ir Vengriją.
Iš Graikijos atvykstantiems Makedonija – tarsi adatos skylutė į Vakarus. Pagalbos organizacija „Gydytojai be sienų“ pasienyje su Makedonija esančiame mieste Axioupoli įrengė mobilų medicinos punktą. Jame dirbančios australų medicinos seselės Danielle Ballantyne liudijimu, daugelis pabėgėlių yra išsekę, dehidruoti, prisimušę pūsles ant pėdų, kadangi nėra įpratę pėsčiomis įveikti tokių tolimų atstumų. Ne vienas jų peršalęs, nes naktimis tenka miegoti po atviru dangumi – be jokių apklotų.
Pabėgėlių kelias veda per Graikijos pasienio kaimą Idoméni. Ūkininkas Lazaros Oulis Vokietijos radijo korespondentams teigė, kad kasdien pro jo sodybą praeina nuo 100 iki 200 pabėgėlių.
„Kartais jie stovi kieme ir prašo: „Padėkit mums, duokit vieną ar kelis eurus, duokit duonos ar sūrio!“ - pasakojo ūkininkas. Paskutinius savo eurus dažnas pabėgėlis jau atidavęs kontrabandininkams, perkėlusiems juos iš Turkijos į Graikiją.
Tiesiai už kaimo prasideda miškas, besidriekiantis iki Makedonijos. Jame pabėgėliai laukia, kol sutems, ir tada mėgina kirsti sieną. Kartais girdėti šūviai, - tai Makedonijos pasieniečiai mėgina atbaidyti pabėgėlius.
Vargai nesibaigia ir Makedoniją pasiekus, kaip pasakoja „Frankfurter Rundschau“ korespondentas Austrijai ir Balkanams Norbertas Mappes-Niediek. Makedonijos pasienio miestelyje Gevgelija galima už 120-150 eurų gauti dviratį ir, nuvažiavus juo 160 kilometrų autostrada iki Kumanovo Serbijos pasienyje, jį vėl parduoti už 30 eurų.
„Makedonija buvo siaubinga“, – pasakojo korespondentui dvidešimtmetė iš Aleppo, drauge su tėvu per Makedoniją ir Serbiją atvykusi į Austriją. Kas neturi pinigų, eina pėsčiomis palei geležinkelio bėgius. Tarpeklyje Veles bėgių kelias toks siauras, kad karts nuo karto traukiniai užkabina ir mirtinai sužaloja žmones. Makedonijos lokomotyvų mašinistai jau netgi yra streikavę dėl to ir dėl pabėgėlių, mėginančių įšokti į važiuojančius traukinius.
Šalies valdžia pabėgėliais nesirūpina, dvi Makedonijoje esančios pabėgėlių stovyklos beviltiškai perpildytos. Ir vėl, kaip ir Graikijos atveju, gelbsti paprasti žmonės. Viena moteris, gyvenanti Veles prie geležinkelio linijos, savo namą pavertė samarietės būstine: ji tvarsto sužeistuosius, pagirdo ištroškusius.
Artėjant prie Serbijos, pabėgėlių laukia dar vienas išbandymas - Kumanovo apylinkėse siautėjantys plėšikai. Pabėgėliai pasakoja apie gaujas, atimančias iš jų net paskutinę mantą. Kam pavyksta pasiekti Serbiją, gauna ten dokumentus, leidžiančius jam pasilikti šalyje 72 valandas. Toliau kelias veda Vengrijos link. Netgi kursuoja autobusas, vežantis pabėgėlius iš Pietų Serbijos į Suboticą Vengrijos pasienyje.
Vengrijos žinybų duomenimis, nuo metų pradžios į šalį pateko 81 tūkst. pabėgėlių. Nuo jų gindamasi, Vengrija ėmė statyti tvorą ties siena su Serbija. Tai jau trečia tokia tvora – panašios yra iškilusios Turkijos-Graikijos ir Turkijos-Bulgarijos pasienyje. Ją pastačius, užaks ir Balkanų maršrutas.