Varšuvos kultūros ir mokslo rūmai buvo peikiami dėl gremėzdiškos išvaizdos nuo tada, kai Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas nurodė juos pastatyti kaip savo asmeninę dovaną Lenkijos sostinei. Tam pastatui, kurį daugelis atkakliai ragino nugriauti, trečiadienį sukako 60 metų, ir jis išlieka tvariu simboliu mieste, anksčiau patyrusiame didžiulį nuniokojimą.
Šio pastato, kurį Varšuvos gyventojai galiausiai pamėgo, „gimtadienį“ žymi koncertai, parodos ir fejerverkai. 42 aukštų dangoraižis tebėra aukščiausias statinys Lenkijoje, o kasmet jį aplanko daugiau negu 350 tūkst. žmonių, Vis didesnę lankytojų dalį sudaro užsieniečiai turistai, kuriems rūpi apžiūrėti visas šio milžiniško sovietinio ampyro stiliaus pastato kerteles.
„Man patinka – jis gražus, – sakė Joanna Golabek. – Jo istorija man per daug nerūpi. Man yra likę gerų prisiminimų iš ten vykusių koncertų ir renginių, kuriuose dalyvavau.“
6-o dešimtmečio pradžioje, kai didelė Varšuvos dalis dar nebuvo atstatyta po to, kai buvo beveik visiškai sugriauta nacių per Antrąjį pasaulinį karą, apie 5 tūkst. darbininkų iš Sovietų Sąjungos ir Lenkijos pastatė šį dangoraižį greičiau negu per trejus metus ir įrengė jo marmurinius interjerus bei įspūdingus krištolinius sietynus. Per tas statybas žuvo apie 18 žmonių.
J.Stalinas nurodė pastatyti tuos didžiulius rūmus 1951 metais, kai Sovietų Sąjunga stiprino savo kontrolę Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Maskva finansavo tas statybas ir parūpino didžiąją dalį statybinių medžiagų.
Lenkijos ir sovietų pareigūnai atidarė dangoraižį, pavadintą J.Stalino vardu, per pompastišką ceremoniją 1955 metų liepos 22 dieną.
„Tai buvo nepageidaujama dovana, nes, kaip pas mus sakoma, tai buvo Stalino dovana, ir dėl akivaizdžių priežasčių jos nenorėta, – sakė Varšuvos valstybinių pastatų valdybos pirmininkė Renata Kaznowska. – Šio pastato sunki vaikystė taip pat kyla iš fakto, kad teko nugriauti ištisą senų namų kvartalą, kad jam atsirastų vietos.“
Sovietų architektų grupė, vadovaujama Levo Rudniovo, suprojektavo pastatą, panašų į tokio stiliaus statinius Maskvoje, bet pridėjo tradicinių lenkiškų akcentų, tokių kaip medinės kesoninės lubos, kolonos ir akmens raižiniai.
Lenkų poetas Wladyslawas Broniewskis šį pastatą, panašų į kelių aukštų vestuvinį tortą, šmaikščiai pavadino „girto kepėjo košmaru“.
Nors ir badantis akis, tas statinys buvo ir tebėra labai funkcionalus. Jame įsikūrę dramos ir kino teatrai, muziejai, įrengtas plaukimo baseinas, koncertų ir suvažiavimų salė, taip pat daugelio mokslo institucijų būstinės. Kultūros rūmuose taip pat „dirba“ 11 kačių, kovojančių su graužikais pastato rūsyje.
„Anais laikais jis buvo iš tikrųjų didelė paspirtis kultūrai“, – sakė 76 metų Witas Henrykas Bakas (Vitas Henrykas Bakas), nuo 1958 metų dirbantis šiame pastate liftų mechaniku. Jis prisiminė, kad 6-o dešimtmečio pradžioje Varšuvos centras tebebuvo nuniokota dykynė, kur riogsojo „vien griuvėsių krūvos“.
Pastato 30-ajame aukšte yra įrengta labai populiari apžvalgos aikštelė. Deja, aštuoni žmonės, tarp jų vienas prancūzas, pasirinko tą vietą savižudybei, kol 8-ame dešimtmetyje buvo įrengtos apsauginės grotos.
Lenkijai išsivadavus nuo komunizmo 1989 metais, pastatą buvo raginama nugriauti, simboliškai atsisveikinant su sovietine praeitimi. Tačiau miestas galiausiai nusprendė jį išsaugoti kaip socialistinio realizmo paminklą, o pastaraisiais metais dangoraižio populiarumas vėl padidėjo dėl jo reikšmės sostinės ir šalies istorijai.
„Gerai, kad jis tebestovi, – sakė W.H.Bakas. – Bet būtų gerai jį šiek tiek apvalyti.“
Dangoraižis taip pat patinka užsieniečiams turistams.
„Manau, tai nepaprastas architektūros paminklas, – sakė kanadietis moksleivis Paulas Kuligas atvykęs iš Edmontono miesto. – Kai pamatai tas sales ir sužinai jų istoriją, kaip ten susitikdavo sovietai, kurie aptarinėdavo politiką ir aišku, ten kartu gerdavo, nes tai buvo jiems įprasta, – visa tai yra nepaprastai įdomu.“