Anot Ž. Nemcovos, po Krymo aneksijos „šis procesas įgavo pagreitį“.

Atsiriboti nuo politikos, anot Ž. Nemcovos, darosi vis sudėtingiau. „Daugeliui Rusijos gyventojų tenka rinktis: arba bandyti apsimesti, kad nieko neįvyko (...), arba išlikti sąžiningiems patiems sau ir tai, kas įvyko, vadinti tikraisiais vardais. Visai neseniai „tokie žmonės mano šalyje imti vadinti radikalais. Pavyzdžiui, Rusijos roko žvaigždės Andrejus Makarevičius ir Jurijus Ševčiukas niekada nesivėlė į politiką, tačiau, vos tik išdrįso viešai pasipriešinti po Krymo aneksijos apėmusiai euforijai, tereikėjo viešai pareikšti, kad Ukrainoje nori taikos, ir prieš juos nedelsiant buvo pradėta šmeižto kampanija. Vos per vieną naktį jie tapo valstybės priešais“, – rašo B. Nemcovo dukra.

Vladimiras Putinas
Foto: AP/Scanpix

Iš Rusijos bėga pačių įvairiausių profesijų atstovai, teigia Ž. Nemcova, ir prisimena Sergejaus Gurijevo – į Prancūziją išvykusio ekonomisto ir buvusio Aukštosios ekonomikos mokyklos rektoriaus, kuris niekada nesivėlė į politiką – atvejį. Neseniai į Ameriką emigravo ir jo kolega Konstantinas Soninas. „O didžioji dalis Rusijos žiniasklaidos teužsiima agresijos kurstymu ir valstybės ideologijos, balansuojančios ant fašizmo slenksčio, reklama“, – rašo autorė.

Deja, esant tokiai situacijai, teisingai pasirenka labai nedaug Rusijos piliečių, tačiau jie tampa galinga jėga, kuri, bėgant laikui, sugebės pakeisti visą visuomenę, teigiama straipsnyje. „Seniau disidentas Natanas Ščaranskis rašė, sovietinė valdžia neveltui mano, kad sistemai didelį pavojų kelia ir vienas vienintelis nepalaužtas kitaip mąstantis žmogus. Tokie žmonės dešimtmečiais savyje nešiojosi laisvės virusą, ir perestroikos metu jis prasiveržė. N. Ščaranskis tikėjosi, kad KGB niekada neras vaistų nuo šio viruso“, – rašo Ž. Nemcova.

„Dabar man susidaro įspūdis, kad Vladimiras Putinas, bent jau laikinai, rado priešnuodį laisvės virusui – tai imperialistinis šovinizmas. Pernelyg daug rusų pasirengę taikytis su skurdu ir atsisakyti savo konstitucinių teisių vien tam, kad galėtų svajoti apie įsivaizduojamą Rusijos imperiją“, – liūdnai konstatuoja autorė.