Vieni mirtį priima kaip laimę, kiti – kaip didžiulį sielvartą. Pėdsakas žemėje, kurį išeidamas palieka žmogus, atskleidžia ne tik tai, koks jis buvo ir kuo gyveno, bet ir kokia buvo jo tauta bei jos filosofija. Labai dažnai žmogus po savęs nepalieka nieko – tik antkapį kapinėse, bet ir to pakanka, norint šį tą iššifruoti apie jį ir jo gyvenimą.
Kai telieka tik saujelė pelenų, paleidžiamų pavėjui kažkur virš Gango, tai viena visiškai suprantama istorija. Kapinės Amerikoje – puikiausia amerikiečių gyvenimo būdo ir amerikietiškosios svajonės iliustracija. Idealiai eilėmis išdėliotų praktiškai identiškų antkapių eilės. Labai panašios į kur nors Naujojo Džersio pakrantėje išrikiuotus pagal vieną kurpalių pastatytus ir preciziškai prižiūrėtus namukus.
Senosios europiečių kapinės pasižymi su niekuo nesupainiojama ir mistiška atmosfera.
Rusijos Petrozavodsko šiaurės vakarinėje dalyje yra Sulažgora. Šlaite įsikūrusios didžiulės kapinės. Jų dydis gniaužia kvapą – tūkstančių tūkstančiai kapų, tiek ką tik supiltų, tiek skaičiuojančių šimtmečius.
Paprastą dieną čia beveik nė gyvos dvasios, tyla ir ramybė, tik nuo vėjo dejuojantys seni medžiai ir neįtikėtinai švarus oras. Savaitgaliais Petrozavodsko kapinės atgyja – vietiniai lanko artimųjų kapus.
Beveik visi kapai aptverti tvorele (kažkodėl visada naudojama mažybinė šio žodžio versija): kiekvienas kapas – nedidelė privati teritorija, skiriama žvelgiant į ateitį ir neatsiejama nuo minties, kad po mirties šalia amžinojo poilsio atguls ir artimiausi giminaičiai. Viename kape neretai ilsisi ištisos kartos: proseneliai, seneliai, tėvai ir jų vaikai.
Į šoną ją timpteli jaunesnė moteris – dukra. Bando atkreipti mamos dėmesį, bet pastarajai nė motais. Trečioji atsistoja ir ima druska barstyti akmenuotą kapo žemę – kad neaugtų piktžolės. Greičiausiai ji bus paskutinė, atgulusi į šį šeimos kapą.
Tvorele aptvertame sklype – suolelis ir staliukas. Žmonės ateina aplankyti mirusiųjų – ir išgeria, ir užkanda, ir dvasioms palieka šio gėrio.
„Yra tokia pagoniška tradicija. Vaišiname dvasias. Dvasininkas iš cerkvės už tai bara, sako, kad nekrikščioniška, bet tradicija yra tradicija“, – paaiškina druską barstanti moteris. Pasakoja, kad mirusiuosius geriausia lankyti sekmadieniais iki penktos valandos vakaro. Vėliau geriau jų ramybės nedrumsti. Galima palikti saldumynų ir vaisių.
Dalis senosios kapinių dalies labai apleista – žolė seniai nešienauta, kapų tvorelės aprūdijusios, antkapiai sukrypę, kryžiai išklerę. Iš esmės čia vien seni kapai su nedidelėmis lentelėmis ir nespalvotais čia ramybę radusiųjų portretais. Daug lentelių išblukusios nuo saulės ir lietaus, praktiškai nebeįskaitomos, portretai voliojasi žolėje tiesiai po kojomis. Kartais visai nebeaišku, kas ilsisi viename ar kitame kape.
Laikui bėgant tokius bevardžius kapus užkloja šiukšlės, laidotuvių vainikų liekanos ir nupjauta žolė – jie virsta atliekų kauburėliais. Kadaise gyvenusio žmogaus atminimas prapuola amžiams. Gali būti, kad išmirė visi artimieji arba paprasčiausiai persikėlė gyventi kitur. Bet tokių dalykų pasitaiko gana retai.
Išlikę sovietiniai paminklai padabinti arba karinėmis žvaigždėmis, arba kokia kita smulkia simbolika, leidžiančia suprasti, kas guli po mūsų kojomis. Grėsmingi ir beveik identiškos išvaizdos kapai. Kai kurie žydų paminklai pažymėti Dovydo žvaigžde, musulmonų iš kitų išsiskiria islamo religiją simbolizuojančiais ženklais – žvaigžde ir grakščiu pusmėnuliu. Nepaisant to, šiose kapinėse esantys sovietinių žmonių labai panašūs vienas į kitą – kaip ir čia palaidotų žmonių likimai. Bendra, kolektyvinė mirtis.
Naujoji kapinių dalis nuo senosios skiriasi kaip diena ir naktis. Ant juodo paminklinio akmens vaizduojamas kelias, miškas ir elektros perdavimo linija – jokių komentarų. Taip ir neaišku, ar čia palaidotas koks elektrikas, ar tiesiog tokiomis aplinkybėmis čia amžinąjį poilsį radusysis iškeliavo į aną pasaulį.
Dar vienas egzempliorius, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti – miško ir upės fone stovintis trumpai kirptas jaunuolis, vilkintis marškinėlius su didžiuliu užrašu „Reebok“. Rankoje laiko medžioklinį šautuvą. Pragyveno šiame pasaulyje vos 27 metus. Panašu, kad mėgo medžioti. Netoliese kitas įdomus eksponatas – antkapis su dideliu vairu, puoštas gėlėmis.
Ant kito paminklinio akmens išgraviruota didžiulė krovininė mašina ir užrašas kursyvu:
Mylimas visų žmogus/
Skausmas ir liūdesys – nepakeliami/
Nes išėjai tu amžiams/
«Водитель был от бога,
Любимый человек,
Печаль и грусть безмерны,
Что ты ушел навек»
Netoliese antkapis, kuriame pavaizduoja futbolo aikštė ir iš jos lekiantys futbolo kamuoliai. Apačioje užrašas: „You‘ll never walk alone“ („Niekada nebūsi vienas“). Šiek tiek tolėliau – paminklas, kuriame iškalta ištrauka iš vienos dainos: „Опустела без тебя земля“ (Žemėje be tavęs nyku). Dar viena už širdies griebianti eilutė nuo paminklo: „Вернуть нельзя, забыть невозможно“ (Nebesusigrąžinsime – niekada nepamiršime).
Širdies, gėlių formų paminklai ir juose vaizduojami mirusiųjų numylėti automobiliai, ginklai, šuniukai, katytės ir kiti naminiai gyvūnėliai, miškai, upės, ežerai, traukinys, tinklinio tinklelis, žvaigždynas.
Kartais nevalingai peršasi mintis, kad bent dalis antkapių dalyvauja paties kūrybiškiausio siužeto ar eilėraščio konkurse.
Turtingiausiųjų kapai puošti angelų skulptūromis, masyviais marmuro paminklais ir aptverti prabangiomis tvorelėmis. Patys vargingiausi kapai – tie, kuriuose patys paprasčiausi juodo akmens antkapiai, ant kurių iškaltas tik lakoniškas pareiškimas „Prisimename, gedime“ arba „Mylimai žmonai“.
Aplankius vos vienas kapines Petrozavodske, daryti išvadas ar apibrendimus būtų paprasčiausiai neteisinga. Tiesiog supratome, kad rusams labai patinka vairuoti automobilius, iš esmės jų širdžiai artima visa transporto tema, rusai myli gamtą ir naminius gyvūnus. Drąsiai galima pasakyti tik vieną – po Sovietų Sąjungos laikų mes labai smarkiai pasikeitėme.
Įprastas nedidelis antkapiams naudojamas pasines nuotraukas ir sausas gimimo ir mirties datas pakeitė ryškūs ir individualizuoti antkapiai. Tiesa, kartais tas individualumas atrodo ne itin nuoširdžiai, netgi keistai, infantiliai ar net juokingai. Tarsi nuo mirties veido kas nors būtų nuplėšęs taurų sielvarto šydą.
Plastmasinės gėlės, gedulingi pietūs, ašaros – šie laidotuvių ir gedulo atributai niekur nedingo, tačiau pakito pats požiūris į mirtį. Jis tapo labiau filosofiškas ir ironiškas. Sovietinis modernizmas virto nauju rusišku postmodernizmu, ir numirėlis dabar gali linksmai žaisti su mylimu šunimi, šypsotis, valgyti, gerti arba važinėtis visureigiu.
Mirtis niekada nesulygino, nesulygina ir nesulygins žmonių, o laidotuvės šiais laikais ne tik atsisveikinimas su mirusiuoju, bet ir socialinio statuso, finansinės galios ir fantazijos (ar jos trūkumo) demonstracija. Be to, kapinėse jokiais būdais negalima nusileisti kaimynui, ir tokios lenktynės neretai įgauna labai keistų formų. Savaime suprantama, tai daugiau pasako apie gyvuosius, o ne mirusius.
Kylant šlaitu į viršų kapų vis mažėja – galiausiai kapinės pereina į mišką. Ilgai einame nuo vieno krašto iki kito. Atrodo, kad čia guli visa gyvenvietė ar kaimas. Rusijoje kremacija vis dar vertinama gana įtariai, ypač nepatiklūs šiuo klausimu tikintieji. Sako, kad taip nekrikščioniška.
Pasirodo jis jau seniai pensijoje, dalį laiko gyvena kaime, dalį – mieste. Senukas daug šypsosi ir teigia gyvenąs neblogai, sveikata ne itin, bet vaistų neperka, todėl ir krizės jokios nejaučia.
„Neseniai patyriau insultą, po jo beveik nustojau valgyti. Rinkau dilgėles, viriau, sriubą gaminau. Metus taip ir gyvenau, tik kai visai imdavo svaigti galva, tekdavo pirkti produktų. O jūs ką, iš kapinių? Na, aišku. Visi ten susitiksime“, – susimąstęs galvą palinguoja senolis, žiūri į kelią, vedantį į kapines ant Sulažgoros, tačiau netrukus, neįtikėtinai guviai, šokteli į autobusą.