Tai buvo pirmas jų susitikimas nuo Ukrainos krizės pradžios. Jie kalbėjo apie Rytų Ukrainos ateitį jau ne kaip Rusijos dalį, ne kaip Kremliaus remiamą „respubliką“, bet kaip Kijevo valdomą teritoriją, rašo savaitraštis „Newsweek“.

Su draugiškiausia šypsena veide Rusijos prezidentas savo kasmetinėje pavasarinėje spaudos konferencijoje paskelbė, kad jo šalis „neturi priešų“. Vėliau, kaip pagal signalą, Rusijos remiami rytinių separatistinių Ukrainos regionų lyderiai taip pat pranešė, kad „Novorosijos“ idėja yra oficialiai mirusi.

Kremlius iš esmės pripažino pralaimėjimą, nepaisant mėginimų išsisukinėti, – sako „Carnegie“ centro Maskvoje atstovas Andrejus Kolesnikovas. – Maskva, rodos, pagaliau suprato, kad prarado Ukrainą.“

Birželio pradžioje taip pat pirmą kartą buvo pažeistos trapios paliaubos Ukrainoje, kur Rusijos remiami separatistai, naudodami tankus ir raketų sistemas, kovojo dėl Krasnohorivkos ir Marjinkos kontrolės Donecko regione. Manoma, kad tai buvo dalis separatistų plano užimti strateginį Mariupolio uostą.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai ir Vakarų šalių ambasados skelbia, kad nuo gegužės pradžios Rusija siunčia separatistams sunkiosios technikos, kurios reikėtų didelio masto Ukrainos fronto linijos puolimui.

Gegužės 17 d. ukrainiečių kariai sulaikė žvalgų grupę, kurie slapta persikėlė per Doneco upę Luhansko šiaurėje. Dar du rusai buvo sulaikyti po mūšio. Jie abu pripažino, kad yra Rusijos specialiosios paskirties brigados kariai, ieškantys spragų ukrainiečių gynyboje.

Po kelių dienų ukrainiečiai numušė rusų gamybos bepilotį „Forpost“ – pažangiausią Maskvos arsenale, kuris žvalgė ukrainiečių pozicijas prie Mariupolio.

„Jeigu jie prasiverš pro Marjinką, mūsų pajėgos bus apsuptos“, – birželio 2 d. ukrainiečių televizijai sakė vieno Ukrainos oligarcho finansuojamo ukrainiečių savanorių bataliono „Dnipro-1“ vado pavaduotojas Valentinas Manka.

Jis perspėjo, kad toks puolimas būtų „antroji Debalcevė“, turėdamas omeny strategiškai svarbią geležinkelių sankirtą, kurios kontrolę Rusijos remiami separatistai perėmė vasario vidury.

Rusijos „specnazas“ naudoja specialią maskuotę, kad suklaidintų priešą. Ar V Putinas ir diplomatijoje naudoja tam tikrą maskuotę, ar jis tikrai nori rasti būdą užbaigti Ukrainos krizę ir „išsaugoti veidą“?

Viena vertus, karas yra baigiamojoje stadijoje, nori Kremlius to ar ne. Separatistams gal ir pavyks šiek tiek praplėsti savo teritoriją, tačiau daugelio Rusijos imperinės nostalgijos kamuojamų žmonių svajonė, kad didelės Ukrainos teritorijos, kuriose gyvena rusakalbiai, bus prijungtos prie Rusijos, žlunga.

Daugelyje Ukrainos centrinių rajonų miestų – Charkove, Odesoje ir Dnepropetrovske – gyvena daug rusakalbių, tačiau jie remia Kijevą. „Ukrainoje gyvena tik 17 proc. etninių rusų, – sakė buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stevenas Piferis. – V. Putinas visuomet iškraipė šį faktą teigdamas, kad 17 mln. ukrainiečių yra etniniai rusai, kas sudarytų 37 proc. šalies gyventojų.“

„Rusijos agresija šią skiriančią ribą, rodos, pamažu trina, ir tas naujas ukrainiečių tapatybės jausmas yra viena iš neplanuotų šio konflikto pasekmių“, – sakė S. Piferis.

J. Kerry vizitas Sočyje buvo tarsi signalas, kad Vakarai yra pasirengę delikačiam diplomatiniam šokiui siekdami rasti ilgalaikį politinį sprendimą Ukrainoje. Visi – net ir, rodos, pats Kremlius – sutinka, kad separatistų kontroliuojami Donecko ir Luhansko regionai liks Ukrainos sudėtyje. Tačiau išlieka klausimas, su kokio lygio autonomija?

Johnas Kerry, Vladimiras Putinas

Kremlius spaudžia Ukrainą tapti federacija, kaip Bosnija, kuri, remiantis 1995 metų Daytono sutartimi, buvo padalinta į provakarietišką bosnių-kroatų teritoriją ir Serbų respubliką, remiamą kaimyninės Serbijos.

Šie du dariniai iš esmės yra autonominės valstybės vienoje valstybėje su savo prezidentais, parlamentais ir teismais. Bosnijos „centrinė valdžia su savo trimis prezidentais ir etniškai susiskaldžiusiu parlamentu iš esmės yra neveiksni“, sako įtakingo tinklaraščio „The Power Vertical“ autorius Brianas Whitmore'as.

„Bosnija išlieka disfunkcine valstybe. Ir praėjus beveik dešimtmečiui po Slobodano Miloševičiaus mirties, Serbija vis dar naudojasi Serbijos respublika, kad paralyžiuotų ir manipuliuotų Bosniją ir neleistų jai eiti europietišku keliu“, – sako jis.

Kijevas norėtų susitarimo, panašaus į Srpska Krajina atvejį, kuomet šiai etninių serbų gyvenamai Kroatijos teritorijai po karo buvo suteikta autonomija, tačiau ji greitai vėl buvo įjungta į Kroatiją, kuri 2012 metais tapo Europos Sąjungos nare.

Kai kurie ukrainiečiai baiminasi, kad Jungtinės Valstijos ir Rusija gali už Ukrainos nugaros susitarti dėl šalies padalinimo. Tiek Vašingtonas, tiek Maskva sako, kad Rusijos aneksuoto Krymo likimas nebuvo aptartas per Sočio susitikimą (Krymas taip pat neminimas Minsko paliaubų susitarimuose). J. Kerry labiau rūpi su Rusija susitarti dėl bendradarbiavimo Irano ir Sirijos klausimais.

Diplomatija yra susijusi su tuo, kas yra įmanoma, o Krymo grąžinimas Ukrainai yra akivaizdžiai labai toli nuo to, kas yra įmanoma“, – sakė vienas aukšto rango Europos diplomatas, dirbantis Ukrainoje nuo konflikto pradžios.

„Kai kurie amerikiečių kolegos mąsto plačiau – Krymo pripažinimas Rusijos dalimi mainais į visišką Rusijos pasitraukimą ir bendradarbiavimą Artimuosiuose Rytuose. Tačiau europiečiams tai yra nepriimtina“, – sakė jis.

Nepaisant didžiulių pastangų Vokietijoje, V. Putinui nepavyko „legalizuoti“ Krymo užėmimo. Daugeliui europiečių, kurie nukentėjo nuo nacistinės Vokietijos, Tarybų Sąjungos ar abejų, agresijos įteisinimas yra „raudona linija“.

Geriausiu atveju separatistų kontroliuojamos teritorijos sutiks, kad ir čia būtų rengiami ukrainietiški vietos rinkimai, kurie įvyks spalio 25 d. Donbase veikiausiai laimėtų buvęs Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos vadovas Sergejus Liovočkinas, vadovaujantis Ukrainos Opoziciniam blokui.

Tai galėtų būti „veidą išsaugantis“ sprendimas, kuris būtų priimtinas Kijevui, Maskvai ir Vašingtonui. Tačiau V. Putinas garsėja tuo, kad iš pradžių padaro, o po to derasi.

Veikiausiai dabartinė separatistų karinė kampanija tam ir skirta: diskredituoti Petro Porošenką ir sustiprinti separatistų derybines pozicijas. Rusija gal ir nelaimės šio karo, tačiau Ukraina jį gali pralaimėti.