Gruodžio mėnesį į Rusijos parlamentą kreipęsis V. Putinas turėjo mažai ką pasakyti apie savo šalies ekonomiką, kurioje korumpuoti pareigūnai ir despotiška valstybė užgniaužia dinamiškumą, be kurio neįmanoma išsivaduoti iš gilėjančio nuosmukio.
Jis tepasiūlė sumažinti patikrinimus, kurių įmonės sulaukia iš įvairiausių priežiūros institucijų, ir ketveriems metams įšaldyti dabartinį mokesčių režimą. Kalboje, kurią sudarė daugiau kaip 8 tūkst. žodžių, kai ji buvo išversta į anglų kalbą, V. Putinas nė žodžiu neužsiminė apie korupciją ir nepaaiškino, kaip jo bičiuliai milijardieriai praturtėjo iš valstybinių užsakymų.
P. Porošenkos kalba buvo tokia skirtinga, kad net sunku įsivaizduoti, jog šios šalys kadaise buvo beveik viena valstybė. Pasitelkdamas tetčerizmą ir reiganizmą, jis išreiškė nepasitenkinimą savo vyriausybės pastangomis lengvinant mokesčių ir priežiūros naštas – ji nuo 56 iki 26 sumažino verslo veiklų, kurioms reikia licencijų, sąrašą ir panaikino privalomus sertifikatus virtinei produktų.
„Tačiau kol kas niekas nepajuto, kad tapo lengviau, ir mums tarsi deguonies reikia konkrečių rezultatų“, – teigė P. Porošenka.
Jis pabrėžė, kad reikia išplėsti privatizavimą, teigdamas, kad valstybinių įmonių valdymas „jau yra privatizuotas kartu su jų pajamų srautais“.
Nors ir pats yra milijardierius, P. Porošenka pareiškė, kad oligarchai daugiau negalės lobti iš Ukrainos subsidijų degalams, kurios kadaise buvo milžiniškos, o dabar yra smarkiai sumažintos.
P. Porošenka skundėsi, kad jo vyriausybės kovos su korupcija kampanija kol kas pasiekė tik tiek, kad pabrango kyšiai ir biurokratams iškilo didesnė grėsmė.
„Valstybės įvaizdį piliečių akyse formuoja mokesčių inspektorius, muitininkas, milicininkas, – teigė jis. – Kol jie yra paperkami, žmonės netikės mūsų kovos su korupcija intencijų nuoširdumu“. Jis pažymėjo, kad milicijos pajėgose ir prokuratūros tarnyboje jau vykdomos reformos, kurioms vadovauja asmenys, pasiekę rezultatų Gruzijoje po šios šalies 2003 metų Rožių revoliucijos.
Sudėtinga Ukrainos ekonominė padėtis nepalieka kitų išeičių, kaip tik imtis radikalių reformų.
Pirmąjį ketvirtį šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko 17,6 proc. Tai galima palyginti su Rusija, kur BVP krito 1,9 proc. Kaip neseniai per vieną interviu juokavo Rusijos didžiausio banko „Sberbank“ vadovas Hermanas Grefas, „reformų griebiamasi tuomet, kai išsenka pinigai, taigi mes palauksime, kol tai įvyks“.
Nepaisant to, sumažinusi vyriausybės spaudimą, atlikusi korumpuotos biurokratijos pertvarką, sudariusi daugiau galimybių privačiam verslui, Rusija galėtų atsverti tarptautinės izoliacijos ir karo Ukrainoje pasekmes.
Tačiau V. Putinas praleidžia savo šansą. P. Porošenka, raginamas savo sąjungininkų Vakaruose ir kreditorių, trokšta išnaudoti savąjį.
Sunku pasakyti, ar P. Porošenka tikrai galėtų transformuoti savo šalį. Buvęs žurnalistas, o dabar parlamento narys iš P. Porošenkos partijos Serchijus Leščenka neseniai paskelbė ilgą straipsnį, kaip Ukrainos oligarchai toliau kontroliuoja šalies ekonomiką.
Verslo atstovai vis dar skundžiasi dėl korupcijos, kuri siekia aukščiausius vyriausybės ešelonus, o kai kurios P. Porošenkos pasiūlytos priemonės, pavyzdžiui, slaptos kovos su korupcija operacijos, tėra populistinis triukšmas.
Ukraina bent jau juda teisinga kryptimi. V. Putinas, kurio šalyje tvyro mažiau anarchijos, būtų galėjęs pasiekti kur kas didesnės sėkmės, įdėdamas mažiau pastangų. Tačiau jis pernelyg susitelkęs ties savo nuoskaudomis ir teritorinėmis ambicijomis.
Jeigu Ukrainai pavyks išbristi iš giliausios krizės jos istorijoje ir tapti funkcionuojančia demokratine šalimi su laisvosios ekonomikos modeliu, ji bus labiau pakirtusi pasyvią rusų paramą V. Putinui negu bet kokios kitos Vakarų šalies spaudimas.