Italų žurnalistai Kremliuje pakalbino retai interviu duodantį V. Putiną prieš jo vizitą į Italiją.
Italijos premjero Matteo Renzi kvietimu V. Putinas birželio 10 d. lankysis Milane vykstančioje pasaulinėje „Expo“ parodoje. Tądien čia bus minima nacionalinė Rusijos diena.
Interviu dešiniosios pakraipos italų dienraštyje publikuotas birželio 6 dieną. V. Putiną kalbino laikraščio korespondentas Maskvoje, Rusijoje gyvenantis ir rusę vedęs italas Paolo Valentino. Su juo kartu pokalbyje dalyvavo ir prieš mėnesį naujai paskirtas „Corriere della Sera“ vyriausiasis redaktorius Liuciano Fontana.
V. Putinas pasisakė apie santykius su Europa, karą Ukrainoje, Krymo aneksiją, planus Baltijos šalyse. Pateikiame interviu ištrauką.
– Sklando kalbos, kad Rusija jaučiasi išduota Europos tarsi meilužės. Kas ne taip šiuose santykiuose? Ir ko tikitės iš Europos dėl sankcijų?
– Jei jūs moteriai neįsipareigojęs, tuomet kodėl ji turėtų įsipareigoti? Mes niekada nesielgėme su Europa kaip su meiluže. Dabar kalbu rimtai. Visada siūlėme tik rimtus santykius. Bet šiandien man susidaręs toks ispūdis, kad tai Europa bando kurti santykius, kurie tik jai būtų ekonomiškai naudingai.
Pavyzdžiui, energetika. Kalbu apie mūsų branduolinės energetikos produktus ir jų priėjimo prie europinių rinkų draudimą, nepaisant daugybės susitarimų. Arba nenorą pripažinti mūsų veiksmų teisėtumo ir bendradarbiauti su integracijos sąjungomis postsovietinėje erdvėje, turiu omenyje Muitų Sąjungą, tapusią Eurazijos Sąjunga.
Kodėl, kai integruojasi europinės valstybės, yra normalu, o jei mes postsovietinėje erdvėje darome tą patį, kodėl tai iškart vertinama kaip Rusijos troškimas atkurti imperiją?
Nesuprantu šito požiūrio. Neseniai kalbėjau apie poreikį sukurti vieną ekonominę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Prieš daugybę metų panašų dalyką dar prieš mane yra išsakęs ir Prancūzijos prezidentas Š. de Golis.
Niekas nepriekaištauja, visi sako – reikia bandyti daryti. Bet kas iš tikrųjų darosi? Kad ir Ukrainos atveju. Ukrainos – Europos Sąjungos (ES) Asociacijos sutartimi Kijevo neprašoma integruoti į Europą savo energetikos sistemų, tačiau tokia galimybė paliekama ateičiai.
Jei tai įvyktų, mes būtume priversti išleisti nuo 8 iki 10 milijardų eurų naujų elektros linijų statyboms, kad galėtume garantuoti tiekimą Rusijai.
Bet kodėl tą daryti, jei tikime viena ekonomine erdve nuo Lisabonos iki Vladivostoko? Ar šita ES rytų partnerystė nori integruoti visą postsovietinę erdvę į vieną ekonominę erdvę su Europa, kartoju tai trečią kartą, nuo Lisabonos iki Vladivastoko, ar ką nors pašalinti ir sukurti naujas sienas tarp šių dienų Rusijos ir likusios Vakarų dalies, įskaitant Ukrainą ir Moldovą?
– Bet jūsų veiksmai Ukrainoje ir yra santykių krizės su Vakarais priežastis.
– Kokios yra Ukrainos krizės priežastys? Priežastis, regis, nelygi šiandieniniai tragedijai su jos dideliu aukų skaičiumi pietryčiuose. Kaip kilo šitas ginčas? Eksprezidentas V. Janukovyčius pasakė, kad turi pagalvoti prieš pasirašant Asociacijos sutartį, galbūt ką nors pakeisti ir pasitarti su Rusija, savo pagrindiniu ekonominiu, prekybos partneriu.
Dėl šio preteksto prasidėjo neramumai Kijeve, aktyviai remti tiek mūsų partnerių europiečių, tiek amerikiečių. Po to įvyko valstybės perversmas, visiškai antikonstitucinis žingsnis. Naujieji vadovai pareiškė norintys pasirašyti susitarimą, jo pasirašymą nukeldami į 2016 m. sausio 1 d.
Paklauskime, kam pasitarnavo valstybės perversmas, civilinis karas, ekonomikos smukimas, jei rezultatas buvo tas pats? Jokiu būdu nebuvome prieš Ukrainos ir ES susitarimą. Tačiau, žinoma, norėjome dalyvauti detalizuojant galutinius sprendimus, įvertintant tai, kad ir tuomet, ir dabar Ukraina yra Nepriklausomų valstyvių sandraugos (NVS) erdvėje, ir čia yra abipusių įsipareigojimų. Kaip įmanoma ignoruoti šį faktą ir jo negerbti?
Negaliu to suprasti. To klausiu daugelio savo kolegų, taip pat europiečių ir amerikiečių.
– Ir ką sako?
– Kad situacija tapo nebekonktroliuojama. 2014 m. vasario 21 d. tarp prezidento V. Janukovyčiaus ir opozicijos buvo pasirašytas susitarimas dėl šalies ateities, įskaitant rinkimus. Susitarimas turėjo būti vykdomas, dar daugiau – trys Europos užsienio reikalų ministrai pasirašė garantiją.
Jei amerikiečiai ir europiečiai butų pasakę tiems, kurie ėmėsi antikonstitucinių veiksmų „nepalaikysime jūsų jokiomis aplinkybėmis, jei valdžios sieksite persversmu, eikite į rinkimus ir laimėkite“, situacija būtų pasisukusi visiškai kita linkme.
Dar daugiau, juk visi žino, kad būtų laimėję rinkimus 100 procentų. Taigi aš tikiu, kad krizės priežastis yra visiškai dirbtinė. Ir šio proceso palaikymas yra visiškai nepriimtinas. Kartoju, tai nebuvo mūsų intencija, mes paprasčiausiai esame priversti reaguoti į tai, kas vyksta.
– Ar jums neatrodo, kad atėjo laikas Rusijai paimti iniciatyvą Ukrainoje į savo rankas, bandant išspręsti krizę?
– Tą jau darome. Vertinu Minsko susitarimą, tai vienintelis kelias išspręsti problemą. Nebūtume su juo sutikę, jei jo nebūtume įvertinę, kaip teisingo ir tinkamo. Žinoma, iš mūsų pusės darome ir tęsime tai, kas priklauso nuo mūsų, paveikiant pasiskelbusių autonominių respublikų Donecko ir Luhansko vadovus.
Bet ne viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien mūsų Europos ir Jungtinių Valstijų partneriai turi praktikuoti adekvačią įtaką Kijevo valdžiai, kad būtų vykdomi Minsko susitarimai.
Pagrindinis politinis sprendimas pirmame etape buvo nutraukti kovas ir atitraukti sunkiąją artileriją. Tai buvo padaryta. Deja, dar vyksta susišaudymų, yra aukų, tačiau didelių mūšių nebėra, pusės atsitraukė.
Dabar reikia realizuoti Minsko susitarimus. Konkrečiau, reikia konstitucinės reformos, kuri garantuotų autonominę teisę nepripažintoms respublikoms. Po to reikia balsuoti dėl municipalinių rinkimų teisės ir amnestijos.
Visa tai, kas parašyta susitarime, bendradarbiaujant su „Donecko ir Luhansko respublikomis“. Problema ta, kad Kijevas net nenori su jais sėsti prie vieno derybų stalo. Ir čia mes neturime įtakos, ją turi tik mūsų europiečiai ir amerikiečiai partneriai. Nereikia mūsų gąsdinti sankcijomis. Reikia pradėti šių teritorijų ekonominį ir socialinį gaivinimą, kurioje siaučia humanitarinė katastrofa, ir visi apsimeta, kad nieko nevyksta…
– Ar jūs mums sakote, kad neruošiate aneksijos scenarijaus rytų Ukrainoje kaip Kryme?
– Krymo scenarijus nesusijęs su Rusijos pozicija, bet su žmonėmis, kurie ten gyvena. Visi mūsų veiksmai, įskaitant ir jėgą, nebuvo skirti atplėšti Krymo nuo Ukrainos, bet turėjo tikslą suteikti ten gyvenantiems žmonėms galimybę išreikšti savo nuomonę, kaip jie nori organizuoti savo gyvenimą.
Jei tai buvo leista Kosovo albanams ir kosoviečiams, kodėl tai drausti rusams, ukrainiečiams, totoriams, kurie gyvena Kryme? Tikiu, kad doras stebėtojas negali nematyti, kad žmonės balsavo vieningai už susijungimą su Rusija.
Tai buvo tautos valia. Donecke ir Luhanske žmonės balsavo už nepriklausomybę, ir ten situacija kitokia. Svarbiausia yra gerbti žmonių nuotaikas ir pasirinkimą. O jei kažkas nori, kad šios teritorijos liktų Ukrainos sudėtyje, reikia parodyti šiems žmonėms, kad vieningoje šalyje gyvenimas bus geresnis, patogesnis ir saugesnis, kad jų vaikų ateitis bus garantuota. Bet tuo įtikinti su ginklais yra neįmanoma, tik taikiai.
– Kalbant apie taiką, pone Prezidente, buvusios Varšuvos pakto šalys, kurios šiandien yra NATO narės, kaip Baltijos šalys ir Lenkija, jaučiasi bauginamos Rusijos. Aljansas nutarė įkurti greitojo reagavimo būrius, kad būtų užkirstas kelias šiems nuogąstavimams. Ar teisūs Vakarai vėl bijodami „rusiškos meškos“? Ir kodėl Rusija naudoja konfliktišką toną?
– Rusija nekalba konfliktišku tonu su niekuo, ir šiuose dalykuose, kaip sakė Otas fon Bismarkas, „svarbios ne kalbos, bet ginklai“. Ką mums sako? Jungtinių Valstijų išlaidos kariuomenei viršija visų pasaulio šalių karines išlaidas kartu sudėjus. NATO išlaidos 10 kartų viršija Rusijos Federacijos. Rusija praktiškai nebeturi karinių bazių užsienyje.
Mūsų politika neturi globalaus, žeidžiančio ar agresyvaus pobūdžio. Publikuokite savo laikraštyje pasaulio žemėlapį su visomis amerikiečių karinėmis bazėmis ir pamatysite skirtumą. Duosiu pavyzdžių.
Kartais man priekaištauja, kad mūsų lėktuvai skraidžioja virš Atlanto vandenyno. Tolimų zonų žvalgymas iš lėktuvų buvo vykdomas tiktai Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų Šaltojo karo metais. Bet Naujoji Rusija 90-ųjų pradžioje to atsisakė, tuo metu mūsų draugai amerikiečiai tęsė žvalgybą prie mūsų sienų. Kokiu tikslu?
Taigi prieš kelerius metus sugrąžinome šiuos žvalgymus. Ar elgėmės agresyviai? Netoli Norvegijos krantų yra nuolatinių povandeninių amerikiečių laivų. Iš šių povandeninių laivų paleista raketa į Maskvą atlėktų per 17 minučių. Ir norite pasakyti, kad mes elgiamės agresyviai? Užsiminėte apie NATO plėtrą į Rytus. O mes niekur nejudame, tai NATO, kuri artėja prie mūsų sienų. Tai mūsų agresijos demonstracija? Galų gale Jungtinės Valstijos vienašališkai pasitraukė iš priešraketinį skydą draudžiančios kurti sutarties, kertinio akmens ant kurio buvo pastatytas tarptautinis saugumas. Dar vienas mūsų agresyvumo įrodymas? Viskas, ką mes darome, tiesiog yra atsakas į grėsmes mūsų sienoms. Ir tai darome pamatuotai, tiek, kad Rusijos saugumas būtų garantuotas. Ar kažkas, matyt, tikėjosi mūsų vienašališko nusiginklavimo?
Kadaise mūsų partneriams amerikiečiams esu pasiūlęs kartu mums trims, Rusijai, Jungtinėms Valstijoms ir Europai, sukurti priešraketinės sistemos skydą. Šis pasiūlymas buvo atmestas.
Tąkart sakėme, kad ši sistema yra brangi ir nežinome jos veiksmingumo. Suprantama, kad garantuotume strateginę pusiausvyrą, plėtosime savo gynybinį streteginį potencialą ir vystysime priešraketinės gynybos sistemas. Ir turiu pasakyti, kad padarėme žymų progresą.
– Neigiate grasinimus NATO?
– Tik protiškai nesveikas ir sapnuojantis žmogus gali įsivaizduoti, kad Rusija vieną dieną puls NATO. Palaikyti šią įdėją nėra prasmės, ji visai nepagrįsta. Matyt, kažkas gali būti suinteresuotas kurstyti šias baimes. Aš galiu tik numanyti.
Pavyzdžiui, amerikiečiai labai nenori Rusijos ir Europos suartėjimo. To netvirtinu, sakau tai, tik kaip hipotezę. Sakykime, kad Jungtinės Valstijos nori išlaikyti savo lyderystę atlantinėje bendruomenėje. Jai reikalinga išorinė grėsmė, priešas tam garantuoti. Ir, aišku, Iranas nėra pakankamai bauginanti grėsmė. Kas galėtų gąsdinti?
Staiga pasitaiko Ukrainos krizė. Rusija priversta reaguoti. Galbūt viskas buvo padaryta specialiai, nežinau. Bet ne mes tai darome. Noriu pasakyti, nereikia bijoti Rusijos. Pasaulis yra taip pasikeitęs, kad protingi žmonės net negali įsivaizduoti tokio plataus karinio konflikto masto. Mes turime savų reikalų, galiu jus užtikrinti.
DELFI primena, kad V. Putino interviu Kremlius paskelbė tokiu metu, kai Didžiojo septyneto (G-7) lyderiai ruošėsi sekmadienį susitikti Bavarijos Alpėse. Rusija į tą viršūnių susitikimą nebuvo pakviesta.
Praėjusiais metais Rusijos įvykdyta Ukrainai priklausančio Krymo aneksija smarkiai padidino įtampą Europoje. Baltijos ir Šiaurės šalys per pastaruosius metus taip pat ne kartą skelbė stebinčios padidėjusį Rusijos karinį aktyvumą.
Pentagono pareigūnai penktadienį sakė, kad Jungtinės Valstijos svarsto įvairias priemones didesniam saugumui užtikrinti – pavyzdžiui, sustiprinti priešraketinę gynybą arba netgi dislokuoti raketas Europos sausumos bazėse.
Kalbėdamas apie Ukrainos krizę, V. Putinas kaltino Kijevo vyriausybę, kad ji vengia įgyvendinti su Europos lyderių pagalba vasarį Minske pasirašytą paliaubų susitarimą ir pradėti dialogą su prorusiškais separatistais.