„Salose kinai stato karines oro bazes, kad galėtų paremti savo laivyną. Taip stengiamasi pastumti Kinijos karinę galią giliau į Pietų Kinijos jūrą“, – LRT Radijui sako Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius Williamas Callahanas.

Kaip pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, dėl įtakos šioje jūroje ginčijasi daugelis regiono valstybių, tačiau Kinijos siekiai ryškiausi, nes taip ji tikisi atitolti nuo konkurentų – pirmiausia nuo JAV: „Kinija tokiu būdu užsitikrintų vieno svarbiausių tarptautinės prekybos kelių kontrolę bei ekonominiu požiūriu pakankamai svarbias teritorijas, susijusias su gyvaisiais ištekliais (pirmiausia žuvies) ir dar svarbesniais potencialiais energetiniais ištekliais.“

Teritorijos Pietų Kinijos jūroje svarbios daugeliui valstybių

„Čia Kinijos laivynas, jūs artėjate prie mūsų karinės įspėjimo zonos. Jei norite išvengti netinkamo sprendimo, nedelsdami pasitraukite“, – šiais žodžiais Kinijos pajėgos pasitiko Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybinį lėktuvą ir jo įgulą.

Tą liudija CNN korespondentas Jimas Sciutto, kuris pirmas parengė reportažą iš amerikiečių laivyno lėktuvo, skraidžiusio virš Kinijos pilamų dirbtinių salų.

Nauji sausumos plotai kuriami akmenis ir smėlį verčiant ant mažų rifų bei seklumų. Pasak tos pačios žiniasklaidos priemonės, tai Pekinas aktyviai daro jau pusantrų metų.

Ashtonas Carteris
JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris neseniai paragino Kiniją sustabdyti tokią veiklą. Kad ši valstybė salose gali dislokuoti tolimo nuotolio radarus ir priešlėktuvinę ginkluotę, nerimauja ir Australija.

Koks dirbtinių salų tikslas, svarsto Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius Williamas Callahanas. Anot jo, Kinija teigia, kad šios dirbtinės salos skirtos civiliniam naudojimui: kovoti prieš piratavimą, meteorologiniams tyrimams ir panašiems dalykams. Bet, įvertinus tai, kas ir kaip jau pastatyta, tampa aišku, kad kinai turi karinių tikslų.

„Jie pastaruoju metu labai intensyviai plečia salas, stengiasi veikti dviem frontais. Pirmas – karinis. Salose kinai stato karines oro bazes, kad galėtų paremti savo laivyną. Taip stengiamasi pastumti Kinijos karinę galią giliau į Pietų Kinijos jūrą. Svarbūs ir teisėtumo argumentai, kai stengiamasi užsitikrinti šiokį tokį suverenitetą jūroje. Pagal Jungtinių Tautų teisę, jei turi suverenitetą saloje, gali gauti įvairių privalumų, kad ir 12 mylių teritorinius vandenis ir didesnę ekonominę zoną“, – kalba W. Callahanas ir iškart pastebi, kad tokia teisė galiotų tikroms, o ne dirbtinėms saloms.

Kinija ne vienintelė šalis, kuri užsiėmė panašia veikla. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Konstantino Andrijausko, dirbtines salas Pietų Kinijos jūroje kūrė ir Vietnamas, Filipinai ar Malaizija. Dėl įtakos šioje jūroje ginčijasi daugelis regiono valstybių, tačiau Kinijos siekiai ryškiausi.

„Tai labai didelė problema daugeliui Pietryčių Azijos valstybių, nes jos taip pat pretenduoja į tas didelę strateginę reikšmę turinčias teritorijas, – kalba politologas. – O Kinija tokiu būdu užsitikrintų vieno svarbiausių tarptautinės prekybos kelių kontrolę bei ekonominiu požiūriu pakankamai svarbias teritorijas, susijusias su gyvaisiais ištekliais (pirmiausia žuvies) ir dar svarbesniais potencialiais energetiniais ištekliais. Tokiu būdu Kinija, jos pačios manymu, atitoltų nuo priešininkų ir konkurentų – pirmiausia nuo JAV.“

Sparčiai keičiamas „status quo“

Pietų Kinijos jūra praplaukia maždaug trečdalis visų pasaulio prekybinių laivų. Manoma, kad jūros dugne glūdi milžiniški naftos ir dujų ištekliai. Teritorija svarbi ir dėl komercinės žvejybos plotų. Tai strategiškai itin svarbus prekybos maršrutas Australijai.

Šios šalies gynybos departamento sekretorius Dennisas Richardsonas teigia, kad, žinant Kinijos kariuomenės dydį ir modernizavimo mastą, naivu manyti, jog kinai salas pila pritrūkę gyvenamojo ploto ar norėdami vystyti turizmą.

Veiksmą su dideliu susidomėjimu ir netgi nerimu stebi JAV. Šalies karinis orlaivis ir laivai dalyvauja savo pačių rengiamose ,,navigacijos laisvės“ misijose.

Londono ekonomikos ir politikos mokyklos profesorius W. Callahanas sako, kad tokia veikla tolimuose vandenyse JAV turi teisę užsiimti ir jų pozicija labai gera.

„Kas gali ginčytis dėl laivybos laisvės? Tai kone pagrindinis tarptautinės teisės aspektas, kurio koncepcija sukurta viena anksčiausiai, prieš 400 metų. O Kinija Pietų Kinijos jūrą mėgina paversti šalies ežeru, kur tik kinai spręstų, kas per jį gali plaukti. Jie nori sulaikyti JAV laivyną nuo laisvo plaukiojimo. Taigi tai ir teisinis, ir geopolitinis klausimas“, – pabrėžia W. Callahanas.

Kaip pastebi politologas K. Andrijauskas, JAV Pietų Kinijos jūroje turi savų interesų: amerikiečiai mato, kad Kinija labai sparčiai keičia status quo, ir tai natūraliai jiems kelia nerimą.

„Natūralu, kad JAV interesas yra pakankamai didelis, juolab kad ir su kai kuriomis teritorinio disputo valstybėmis JAV turi labai glaudžius santykius – pirmiausia su Filipinais ir net su Vietnamu santykiai gana nuosekliai gerėja. Žinoma, jie nesuinteresuoti tuo, ką traktuoja kaip Kinijos bandymą keisti ne tik regioninės, bet apskritai globalios politikos žaidimo taisykles“, – sako K. Andrijauskas.

Kinija bando demonstruoti „didžiąją galią“

Milijoninė Kinijos sausumos kariuomenė – didžiausia pasaulyje. Vis dažniau kalbama apie šios šalies pajėgų modernizavimą, karinės galios augimą. Tiesa, pagal gynybos finansavimą Kinija kelis kartus atsilieka nuo JAV. Anot politologo K. Andrijausko, kinų jūrų pajėgos gerokai menkesnės nei amerikiečių, tačiau jos sparčiai auga, o tai JAV suvokia kaip iššūkį savo pačių galiai.

Nors dviejų „supergalių“ – JAV ir Kinijos – santykiai dabar kiek įtempti, analitikai pastebi, kad tarpusavio karinio konflikto nė viena iš jų nenorėtų. Šalys viena kitai itin svarbios kaip prekybos partnerės.

Politologas W. Callahanas teigia, kad dabartiniai Kinijos veiksmai rodo bandymą demonstruoti didžiosios galios statusą.

„Jūrinės erdvės koncepcija yra pakankamai nauja, ypač tokiose vietose, kaip Pietų Kinijos jūra, kur labai daug susipinančių interesų. Pastaruosius 20 metų manyta, kad šalys gali dalytis jūra bei po ja esančiais ištekliais, bet tai realybėje nevyksta, ir šiuo metu neatrodo, kad galėtų vykti. Taigi ši jūra yra labai karšta zona, nes apima nesutarimus dėl skirtingų nacionalinių tapatybių, o tai gali vesti prie emocinių konfliktų, taip pat – prie karinių. Atrodo, kad Kinija auga ir auga jos bandymai dėl naujojo šalies statuso tokiose vietose, kaip Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra. Tai lyg testas, parodantis Kinijos, kaip didžiosios galios, veikimą“, – teigia W. Callahanas.

O K. Andrijauskas Pietų Kinijos jūrą prilygina laboratorijai: „Pietų Kinijos jūros konfliktas gali būti vertinamas kaip tam tikra laboratorija, t. y. kaip Kinijos veiksmai galėtų atrodyti platesniuose vandenynuose, už šios jūros ribų. Bent jau dabar kinai rodo, kad yra nusiteikę labai nuožmiai ir kad yra labai efektyvių infrastruktūros požymių.“

Ne taip jau seniai teigta, kad vienintelis iš kosmoso plika akimi įžiūrimas žmonių pastatytas kūrinys yra Didžioji kinų siena. „Didžiąja smėlio siena“ kartais vadinamos Pietų Kinijos jūroje sparčiai pilamos salos. Ar šis šalies projektas savo mastu prilygs Kinų sienai, nežinia.