„The New York Times“ straipsnyje M. Šiškinas išsakė, ką galvoja apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pabaigą:
Mano tėvas savanoriškai išėjo į karą, kai jam buvo 18 metų. Jis tarnavo Baltijos jūroje plaukiojančiame povandeniniame laive.
Kai buvau mažas, mes gyvenome rūsyje Maskvos centre, Arbate. Ant sienos virš mano lovos kabėjo „Ščiuka“ klasės povandeninio laivo nuotrauka. Nepaprastai didžiavausi, kad mano tėtis turėjo povandeninį laivą ir nuolat piešdavau tą nuotraukoje pavaizduotą povandeninį laivą savo mokykliniuose sąsiuviniuose.
Kiekvienais metais gegužės 9-ąją, žyminčią dieną, kada 1945-aisiais žinios apie vokiečių pasidavimą pasiekė Rusiją, mano tėtis iš spintos išsitraukdavo savo jūreivio uniformą, kurią tekdavo nuolat taisyti, kad prisitaikytų prie jo augančio pilvo, ir prisegdavo prie jos medalius. Man ši akimirka buvo tokia svarbi, aš taip didžiavausi savo tėvu: vyko karas, ir tėtis jį laimėjo!
Kai užaugau, suvokiau, kad 1944-aisiais ir 1945-aisiais mano tėtis skandino laivus, kurie evakavo vokiečių civilius ir kareivius iš Rygos ir Talino. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių Baltijos jūroje pasitiko mirtį – už tai mano tėvas buvo apdovanotas medaliais. Praėjo daug laiko nuo to meto, kai aš juo didžiavausi, tačiau aš jo neteisiu. Vyko karas.
Mano tėvas tikėjo, kad kovoja su fašizmo blogiu, tačiau juo pasinaudojo kitas blogis. Jis ir milijonai sovietų karių, jūreivių ir lakūnų pasauliui atnešė ne išsilaisvinimą, o naują vergovę ir patys tapo vergais. Dėl pergalės žmonės paaukojo viską, tačiau šios pergalės vaisiai – mažiau laisvės ir daugiau skurdo.
Kai prasidėjo karas, persekiojamieji gyventojai iš garsiakalbių girdėjo: „Broliai ir seserys!“ Rusijos valdytojų melo esmė slypi tame, kaip jie visada pasinaudoja žmogiškomis emocijomis: tėvynės meile ir pasiryžimu viską dėl jos paaukoti.
Tad mano tėvas išėjo ginti tėvynės. Jis buvo dar visai vaikas, kai išplaukė į jūrą tame plieniniame karste, nuolat jausdamas siaubą, kad gali nuskęsti. Jis kovojo už režimą, kuris nužudė jo tėvą.
Pergalė vergams neatnešė nieko kito, išskyrus jų valdovo imperijos didybės jausmą. Didžioji pergalė tik įtvirtino didžiąją vergovę.
Po karo mano tėvas ėmė gerti. Visi jo draugai iš povandeninio laivo taip pat gėrė. Kas daugiau jiems beliko?
Michailo Gorbačiovo valdymo metu išgyvenome sunkų laikotarpį. Mano tėvas, kaip veteranas, gaudavo davinį, kuriame pasitaikė vokiškų gaminių.
Jam tai buvo asmeninis įžeidimas. Jis prisigėrė ir ėmė šaukti: „Bet mes laimėjome!“. Po to tėtis nutilo ir pravirko. „Pasakyk man, mes laimėjome karą ar pralaimėjome jį?“ – klausinėjo jis, atsisukęs į tuščią erdvę.
Paskutiniais savo gyvenimo metais mano tėvas tiesiog naikino save degtine. Jis buvo paskutinis likęs: visus draugus iš povandeninio laivo alkoholis nuvarė į kapus jau gerokai anksčiau. Mano tėvą kremavo su jo jūreivio uniforma. Ko gero, jis nekantravo susitikti su savo karo meto bičiuliais.
Svarbiausias klausimas Rusijoje – jei tėvynė yra monstras, reikėtų ją mylėti ar nekęsti? Čia viskas neatskiriamai susipynę. Kažkada rusų poetas apie tai rašė: „Neapykantos nualinta širdis negali išmokti mylėti“.
Žinoma, aš linkiu savo tėvynei pergalės. Tačiau kas mano šaliai reikštų pergalę? Kiekviena Adolfo Hitlerio pergalė reiškė pralaimėjimą Vokietijos žmonėms. O galutinis nacistinės Vokietijos sutriuškinimas buvo vokiečių pergalė, parodžiusi, kaip tauta gali pakilti ir gyventi be kliedesių apie karą.
Šiandien Pergalės diena neturi nieko bendro su žmonių pergale ar mano tėvo pergale. Tai nėra taikos ir aukų atminimo diena. Tai žvangančių kardų, cinkuotų karstų, agresijos, siaubingos veidmainystės ir niekšybės diena.
Rusams nuolatos kartojama, kad reikia kovoti su fašizmu. Iš televizijos ekranų sklindanti patriotinė isterija yra stebuklingas režimo ginklas. Šios „zombinimo dėžutės“ dėka Rusijos gyventojai įtikėjo, kad Vakarai nori juos sunaikinti, todėl, kaip ir jų tėvai ir seneliai, jie yra priversti kariauti šventąjį karą prieš fašizmą ir būti pasirengę dėl pergalės paaukoti viską.
Istoriją perrašo nugalėtojai ir palieka joje tik karines pergales ir karo šlovę. Į mokyklinius vadovėlius jie įdėjo skyrių apie šlovingą Krymo susigrąžinimą. Iš televizijos ekranų trykšta isterija: „didingoji Rusija“, „apginkime rusų kalbą“, „susirinkime rusų pasaulyje“ ir „mes išgelbėsime pasaulį nuo fašizmo“. Kiekvienas, tuo abejojantis, yra tėvynės išdavikas.
Per 16 V. Putino valdymo metų jis pasiekė viską, dėl ko gali kovoti diktatorius. Jo šalies gyventojai jį myli, o priešai – bijo. Jis sukūrė režimą, kuris laikosi ne ant išklibusių konstitucijos straipsnių, bet ant nepajudinamų vasalo paklusimo savo suverenui taisyklių, nuo valdžios piramidės apačios iki pat jos viršaus.
Mano tėvas buvo rusas, mano motina – ukrainietė. Tačiau V. Putino režimas nuteikė žmones vienus prieš kitus. Kartais aš svarstau, kad gerai, jog mano tėvai neišgyveno iki to laiko, kai rusai ir ukrainiečiai žudo vieni kitus.
Neįmanoma kvėpuoti šalyje, kurios oras persmelktas neapykanta. Visais laikais stiprią neapykantą lydėdavo kraujas. Kas laukia mano šalies? Virtimas gigantiška Donbaso versija?
Diktatūra kviečia ginti tėvynę, be gailesčio išnaudodama pergalės „Didžiajame Tėvynės kare“ propagandą. Rusijos valdytojai pavogė mano tautiečių naftą, pavogė jų rinkimus, pavogė jų šalį. Ir pavogė jų pergalę.
Tėti, mes pralaimėjome karą.