Pasirodo, kad šį konkursą Vakaruose V. Putinas pralaimėjo, nes vienas po kito pasaulio lyderiai atmetė jo kvietimus atvykti į Maskvą ir kartu paminėti 70-ąsias pergalės prieš nacistinę Vokietiją metinių.
Populiarumą tarp demokratinių lyderių V. Putinas prarado po to, kai Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir pradėjo invaziją į Ukrainos rytines Donetsko ir Luhansko sritis, kur rusų karių padedami separatistai kovoja su vyriausybinėmis pajėgomis.
Galbūt karo laikų sąjungininkų išsiskyrimas yra pavėluotas? Juk tuo metu, kai Vakaruose gyvuoja demokratinės vertybės, V. Putino valdymą per pastarųjų 15 metų negalima pavadinti niekaip kitaip, kaip tik diktatūra.
„Tai yra demokratinis atsakas į V. Putino mėginimus pasipuikuoti savo jėga ir priversti Vakarus žaisti pagal jo taisykles, – dienraščiui „The Kyiv Post“ sakė Rusijos politikos analitikas Dmitrijus Oreškinas. – Tačiau jo taisyklės yra nepriimtinos.“
Tik keli Europos lyderiai nusprendė vykti į Maskvą. Tarp jų yra istorinių ryšių su Rusija turinčios Serbijos lyderiai. Taip pat Graikijos, kurioje sausį buvo išrinkta prokremliška dešiniųjų pažiūrų vyriausybė, vadovai bei Graikijos sąjungininko Kipro lyderiai. Visi jie priėmė Rusijos kvietimus.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris, kuris buvo apkaltintas per švelnia pozicija V. Putino atžvilgiu, Maskvos parade nedalyvaus, tačiau vyks į minėjimą Volgograde, kur lemtingą pergalę pasiekė Raudonoji armija.
Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, kuris apsigalvojo ir nusprendė parade nedalyvauti, vyks į Rusija tik pagerbti per karą žuvusių karių.
Stebėtina, tačiau viena iš ištikimiausių Kremliaus sąjungininkių laikomos Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka taip pat atmetė V. Putino kvietimą. Jis net pasmerkė Rusijos invaziją į Rytų Ukraina ir siekia artimesnių santykių su Ukraina.
Paradą Maskvoje stebės Rusijos sąjungininkų Kaukaze Armėnijos ir Azerbaidžano lyderiai. Taip pat atvyks Kinijos, Indijos, Vietnamo ir kelių Afrikos šalių atstovai.
Pergalės diena Rusijoje visuomet buvo viena iš svarbiausių švenčių. Prieš V. Putinui ateinant į valdžią 2000 metais, parado mastas buvo gerokai sumažintas ir daugiausia buvo pagerbiami karo veteranai. Tačiau Tarybų Sąjungos žlugimą didžiausia XX-ojo amžiaus geopolitine katastrofa laikantis V. Putinas šios datos minėjimą vėl pavertė grandioziniu renginiu, kurio tikslas yra pademonstruoti Rusijos karinę galią.
Šia švente V. Putinas taip pat naudojasi skleisti mitą apie Rusijos Mesijo vaidmenį, nes esą būtent Rusija „išlaisvino“ Rytų Europą nuo nacių. Būtent dėl to, remiantis V. Putino pasaulio suvokimu, Rusijos kaimynai, ypač Ukraina, yra dalis jos įtakos zonos. V. Putinas nuėjo taip toli, kad jau dabar sako, kad nėra jokio skirtumo tarp ukrainiečių ir rusų.
D. Oreškino teigimu, šis mitas yra skirtas užmaskuoti Kremliaus ekonomines ir geopolitines nesėkmes.
„V. Putinui reikia simbolinių pergalių, nes realių jis neturi, – mano jis. – Antrasis pasaulinis karas yra režimo ideologinės struktūros kertinis akmuo. V. Putinas nori save pristatyti Rusijos imperatorių ir Josifo Stalino įpėdiniu.“
Praėjusiais metais Rusijoje buvo priimtas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už „melavimą“ apie Tarybų Sąjungos vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais. Kritikai sako, kad taip siekiama užgniaužti bet kokias diskusijas apie karą. Rusijos valdžia teigia, kad jos istorijos versija yra vienintelė teisinga.
Rusija taip pat demonizuoja visas grupes, kurios kovoja prieš Tarybų Sąjunga. Pavyzdžiui, Kremliaus propagandistai Ukrainos pasipriešinimo armiją (UPA) vadina „naciais nusikaltėliais“, nepaisant to, kad daugelis tų karių kovoj su sovietais ir naciais.
Pagal savo oficialią istorijos versiją, Kremlius garbina J. Staliną ir tarybinius generolus nukreipdamas dėmesį nuo jų nekompetencijos, dėl kurios Tarybų Sąjungų prarado didžiules teritorijas, bei jų klaidas kovos lauke.
„Kariai nenorėjo kovoti, o vadai nesugebėjo vadovauti“, – laikraščiui sakė rusų istorikas Markas Soloninas, kuris savo knygose ginčija oficialią Rusijos poziciją.
Kremliaus istorikai puola visus kritikus, kurie sako, kad sovietinei valdžiai nerūpėjo jų karių gyvybės ir jie vedė juos į beprasmius mūšius negailėdami žūstančių žmonių. Per karą žuvo mažiausiai 26,6 mln. sovietinių karių ir civilių, kurių nemažai buvo ukrainiečiai.
„Raudonosios armijos pusėje aukų – žuvusių kovos lauke, vėliau mirusių nuo sužeidimų ir nelaisvėje – skaičius buvo keturis-penkis kartus didesnis nei Vokietijos pusėje rytų fronte, – sakė M. Soloninas. – O karo pradžioje šis santykis buvo protu nesuvokiamas ir1941 metais siekė 25-28 ir 1.“
Tačiau vėlesnis Raudonosios armijos, partizanų ir civilių sugebėjimas išvyti nacius iš Rusijos, Ukrainos ir likusios Rytų Europos dalies yra tiesiog stebinantis. Žinoma, Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos sąjungininkės taip pat suvaidino svarbų vaidmenį, kuris leido Europoje pasiekti pergalę. Kitame fronte sąjungininkai taip pat kovojo su imperine Japonija.
Dauguma V. Putino ideologų ignoruoja sovietų represijas ir karo nusikaltimus, įskaitant masinį vokiečių moterų prievartavimas karo metais. J. Stalino režimas taip pat siuntė savo karius žudyti atsitraukiančius karius ir vykdė masines egzekucijas. Ketvirtojo praėjusio amžiaus pabaigoje ir penktajame dešimtmetyje milijonai žmonių dėl politinių priežasčių buvo ištremti, o tūkstančiai nužudyti.
Kremlius taip pat atsisako pripažinti bet kokią Sovietų Sąjungos kaltę dėl su nacistine Vokietija 1939 metais pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto, padalinusio Rytų Europą. Šis paktas neabejotinai leidžia abu totalitarinius režimus laikyti Antrojo pasaulinio karo agresoriais.