Filmas „Prezidentas“ skirtas Vladimiro Putino valdymo 15-mečiui.
„Ilgai mąsčiau, kaip aš, kaip žurnalistas, turėčiau reaguoti į šią datą. Reikėjo pasirinkti kokį nors aspektą. Jei norėčiau pateikti viską apimantį 15 metų laikotarpio istorijos ir reikšmingos asmenybės vertinimą, turėčiau parašyti storą knygą.
„Prezidento“ autoriai drąsiai užsimojo apimti viską“, – BBC rašo rusiškos BBC versijos apžvalgininkas Artiomas Krečetnikovas.
Pateikiame jo nuomonę:
Kas gi įtraukta į 2,5 val. trukmės kino filmą, o kam vis dėlto vietos neatsirado?
Neapsieita be įsimylėjimu persmelkto pagrindinio herojaus vertinimo, mano manymu, peržengiančio visas ribas, ypač filmo pabaigoje.
Jokios kritikos
Pagyros ir aplodismentai. Laimingi kariai, pensininkai, sportininkai ir karvės. V. Putinas energingai tvarko reikalus. V. Putinas rūpinasi mažais žmogučiais. V. Putinas mąsto. V. Putinas sportuoja. V. Putinas mokosi groti fortepijonu, nors jo sąjungininkai keletą kartų pabrėžė, kad jis neturi nė vienos laisvos minutėlės.
Nė žodžio kritikos ar bent jau abejonės.
Kitose šalyje viešųjų ryšių specialistams kartais tenka kurti reklaminius lyderiams skirtus darbelius, ypač priešrinkiminiu periodu, tačiau tai – partijų reikalai, finansuojami iš rėmėjų ir šalininkų kišenės.
Štai tokio filmo apie dabartinį šalies prezidentą nufilmavimas iš biudžeto lėšų demokratiškoje valstybėje reikštų ne tik skandalą – tai būtų tiesiog neįsivaizduojama.
Filme nuskambėjo daugybė komentarų, visų pirma iš dabartinių ir buvusių V. Putino pavaldinių: Sergejaus Ivanovo, Sergejaus Šoigu, Igorio Ivanovo, Nikolajaus Patruševo, Germano Grefo, Mintimero Šajmijevo, Aleksejaus Kudrino.
Jų komentarai praskiesti paprastų piliečių pasisakymais.
Dokumentiniame filme beveik nėra verslininkų (išimtys – Vladimiras Potaninas ir insulino gamyklos savininkas, šiuo metu „Vieningajao Rusijai“ Dūmoje atstovaujantis importo pakeitimo idėjos šalininkas Aleksandras Petrovas), užsieniečių (išimtys – Narsultanas Nazarbajevas ir dziudo treneris iš Japonijos), menininkų (išimtys – Valerijus Gergijevas ir Zacharas Prilepinas), žurnalistų ir analitikų (išimtis – daugiametis „prezidentinio žaidimo“ dalyvis Andrejus Kolesnikovas).
Žodis nebuvo suteiktas nė vienam iš opozicionierių. Nebuvo suteikta proga kalbėti ir tiems, kuriuos priimta vadinti nepriklausomais stebėtojais.
V. Solovjovas jau ne vienerius metus bendrauja ir turi bendrų darbų su rusų kilmės JAV politologu Nikolajumi Zlobinu, kuris profesionaliai tiria šiuolaikinę Rusiją jau daugelį metų, o pagarsėjo tapęs pirmuoju iš paties V. Putino lūpų išgirdusiu, kad pastarasis 2008 m. neketina kandidatuoti į Rusijos prezidento postą. Dar N. Zlobinas pagarsėjo mokėjimu viską pasverti – jis nėra beatodairiškas Kremliaus kritikas.
Atrodytų, kaip tik jo ir derėtų klausti, ką jis mano apie V. Putiną, tačiau filmo autoriai dėl niekam nežinomos priežasties to nepadarė.
„Žmogus nr. 2“
Dar nebuvo ir Dmitrijaus Medvedevo, nors jis yra artimiausias V. Putino bendražygis – „žmogus nr. 2“, „senas tos pačios kraujo grupės draugas“. D. Medvedevas užfiksuotas dokumentiniuose kadruose kaip 2008-2012 m. Rusijos prezidentas, tačiau savo mintimis apie V. Putiną nesidalija.
Jei užsieniečių nebuvimą galima paaiškinti šiuo metu susiklosčiusia situacija, D. Medvedevo nebuvimo logiškai paaiškinti neįmanoma. Kodėl taip buvo pasielgta?
Dar filme įkyriai pabrėžiama, kokie nuostabūs santykiai tarp Rusijos ir Vakarų buvo prieš 10-15 metų ir kaip V. Putinas stengėsi juos dar labiau pagerinti. Savaime suprantama, dėl neišsipildžiusių lūkesčių kalti tik Vakarai ir niekas daugiau.
Buvo ir aiškiai išreikšta „gerojo caro ir blogųjų bajorų“ idėja, nepamiršta ir apie administracinių-valios valdymo metodų šlovinimą. Kino filmo kūrėjai akivaizdžiai mano, kad taip ir turi būti, toks vadovas yra reikalingas.
Tiesą sakant, egzistuoja nuomonė, kad aukščiausias lygis prezidentui kaip ir bet kokiam aukšto rango vadovui – ne rankiniu režimu tiekti anglių katilinėms ir ne spręsti atlyginimų vėlavimo klausimų konkrečioje gamykloje, o kurti institucijas ir mechanizmus, galiausiai sukurti sistemą, kuri puikiai veiktų ir visai be jo.
Ištraukose iš V. Putino interviu V. Solovjovui, kombinuojamose su dokumentiniais kadrais, buvo du atvirumo momentai, sukėlę itin didelį žiniasklaidos susidomėjimą.
Oligarchas, CŽV ir čečėnai
V. Putinas papasakojo, kad po to, kai 1999 m. rugpjūčio mėn. jis buvo paskirtas Rusijos ministru pirmininku, vienas oligarchas atėjo į jo kabinetą ir pareiškė, kad prezidentu jis netaps, o taip pat apkaltino amerikiečių specialiąsias tarnybas dėl pagalbos čečėnų teroristams teikimo XXI a. pirmajame dešimtmetyje.
Ši istorija apie oligarchą žinoma jau daug metų. Buvo įvardijama ir galima šio paslaptingojo verslininko tapatybė – neva tai buvo Vladimiras Gusinskis.
Kodėl gi šis atvejis pateikiamas kaip išskirtinis?
Jei viskas buvo taip, kaip mums pateikiama, V. Gusinskiui turbūt derėjo elgtis kukliau – juk ne jam spręsti, kam tapti šalies prezidentu. Tiesą pasakius, valdininko siektis tapti prezidentu yra normalus, o bet kurio piliečio teisė – kovoti už arba prieš tokį asmenį, pasitelkus politinius metodus.
CŽV ir čečėnai – kai kas naujesnio, tačiau pagal V. Putino pasakojimą viskas vyko ne taip jau ir baisiai.
Jo teigimu, rusų žvalgyba gavo informacijos, įrodančios, kad amerikiečiai Azerbaidžane kontaktavo su kažkokiais čečėnais ir „pagelbėjo jiems su transportu“ (neaišku, Rusijos ar Azerbaidžano teritorijoje). Panašu, kad nei pinigų, nei ginklų perduota nebuvo, – V. Putinas to tikrai nebūtų pamiršęs paminėti.
Tada jis paskambino tuometiniam JAV prezidentui George‘ui Bushui, kuris jam pažadėjo „gerokai išperti“ savo žvalgybininkus. Po 10 dienų FST gavo iš kolegų raštelį, kuriame buvo „sausai“ išdėstyta, kad specialiųjų tarnybų užduotis – kontaktuoti su visomis realiai egzistuojančiomis jėgomis.
Iš esmės būtent taip ir yra. Užimti operatyvines pozicijas siekiant rinkti informaciją nereiškia remti, o agentų veiksmai – tai dar ne valstybės politika. Nors savaime suprantama, kad Rusija turėjo priežasčių jaustis įžeista.
Politikai toli gražu ne pirmą kartą dėl specialiųjų tarnybų veiksmų atsiduria nepatogioje padėtyje. Pakanka prisiminti Johnataną Pollardą, kuriam JAV pateikti kaltinimai šnipinėjus Izraelio naudai, arba skandalą dėl JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) vykdyto Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasiklausymo, nors atrodė, kad šios dvi valstybės – artimiausios sąjungininkės.
Kodėl gi V. Putinas tylėjo 15 metų, o dabar staiga nusprendė tai papasakoti? Negi maža nesutarimų ir be to?
Vienas šeimininkas
Filme minima ir garsioji „Jukos“ byla – be jos juk niekaip.
V. Potaninas užjautė kolegą, geriausius gyvenimo metus praleidusį už grotų. Jo teigimu, taip atsitiko, nes M. Chodorkovskis pasielgė kaip vaikas, kuriam uždrausta ką nors daryti, bet jam vis dėlto labai knieti pamėginti. Štai todėl jis ir „gavo diržo“.
Vis dar lieka neatsakytas klausimas, ko gi negalima buvo daryti M. Chodorkovskiui, ir ką jis vis dėlto „pamėgino“ padaryti 2003 m.
Anokia paslaptis, kad visi to laikotarpio turtai sukaupti toli gražu ne pačiais „švariausiais“ būdais.
M. Chodorkovskis – pirmasis oligarchas, supratęs, kad reikia gyventi pagal naują tvarką. Jis pavertė savo verslą skaidriu ir ėmė tvarkingai mokėti einamuosius mokesčius, dosniai aukojo labdarai.
Taigi dėl šių priežasčių jis manė turintis teisę į nepriklausomybę: viešai prieštaravo prezidentui, atvirai finansavo tas politines jėgas, kurias norėjo. Būtent todėl, daugelio manymu, jis ir pateko į kalėjimą.
Vieni tokį jo elgesį vadina kvailystėmis ir akiplėšiškumu, kiti – herojiškumu.
Gyvenimas su „oligarchų biuru“ ir nupirktais televizijos kanalais mažai kam patiko, tačiau tokį gyvenimą pakeitė ne teisinė valstybė, o „valdžios vertikalė“. Atsirado vienas „šeimininkas“, su kuriuo nesiginčijama.
Ar vertėtų džiaugtis kartu su V. Solovjovu?
Filme liko nepaminėta korupcijos problema šiuolaikinėje Rusijoje.
Na ir pabaigoje derėtų pasakyti, kad filme dėmesys koncentruojamas į praeitį. Autoriai detaliai išvardijo V. Putino praeities nuopelnus: pergalę Čečėnijoje, oligarchų suvaldymą, regioninio separatizmo įveikimą, gerą augimą nelengvo dešimtojo dešimtmečio kontekste, karinės galios ir galingos valstybės, kurios visi bijo, statuso atkūrimą.
Gyvenk ir džiaukis?
Deja, nieko nebuvo pasakyta apie ateitį. Filme vietos neatsirado žodžiams „modernizacija“, „reformos“, „vystymasis“. Neaišku, kur V. Putinas ketina vesti šalį, kokio rezultato galiausiai tikisi.
XX a. Rusija kūrė komunizmą, šiame amžiuje – demokratiją. Dabar susidaro įspūdis, kad geriausia visuomenė visame pasaulyje jau paruošta, lieka tik gyventi ir džiaugtis.
Užuominos apie koncepciją ir idealo įsivaizdavimą filme nuskambėjo, tačiau ne iš V. Putino, o iš dviejų labai vienas į kitą nepanašių personažų – jaunos slidininkės ir patriarcho Kirilo – lūpų.
V. Putinas turi būti toks, kokia yra šalis, - didelis ir stiprus.
„Norėtųsi matyti Rusiją klestinčią, pirmaujančią ir laisvą, o šios šalies prezidentas visų pirma turi būti protingas. Bet kuriam žmogui – taip pat politikui ir valstybei – jėga nėra svarbiausias privalumas. Būtina žiūrėti, kur ji nukreipta“, - sakė jaunoji slidininkė.
Patriarchas Kirilas savo ruožtu patikino, kad, Rusijos stačiatikių bažnyčios požiūriu, teisinga valdžia – tai sakrali valdžia. Negalima „dirbti prezidentu“, reikia „būnant prezidento poste tarnauti tėvynei“.
Ne visi su tokiu požiūriu sutinka. Kiti mano, kad prezidentu reikia būtent dirbti, o ne prisiimti ant savo pečių per daug. Juk prezidentas – tai ne „tautos tėvas“ ir ne „pasaulio šeimininkas“, todėl niekas jo neprašo prisiimti atsakomybę už visus.
Tik į valdžią atėjęs V. Putinas per gyventojų surašymą „veiklos pobūdžio“ skiltyje pažymėjo „gyventojų aptarnavimo“ variantą.
Šiandieną štai tokios mintys nebėra populiarios nei valdžioje, nei visuomenėje.
Likus dienai iki filmo parodymo televizijos ekranuose klausiau žmonių, tiek pažįstamų, tiek ir nepažįstamų, ar jie ketina paaukoti laisvadienio vakarą šio filmo peržiūrai. Nė vienas to daryti neketino.
Vis dėlto opozicija neturėtų džiūgauti: žmonės filmo žiūrėti neketino ne dėl to, kad jie yra prieš V. Putiną. Paprasčiausiai jiems viskas aišku ir be filmo.