Dėl šios priežasties straipsnis apie prezidentą, kuris spausdinamas žurnalo „Russkij pionier“ gegužės mėnesio numeryje, yra išskirtinis reiškinys, skelbia kp.ru.

V. Putinas pasakoja, kaip kariavo jo tėvas, kaip du kartus per stebuklą liko gyvas, kaip gelbėjo mamą nuo mirties tuometiniame Leningrade, kaip mirė jo vyresnysis brolis.

Štai ką pasakoja V. Putinas:

Tiesą sakant, tėvas labai nemėgo tos temos. O greičiausiai viskas buvo taip. Kai suaugusieji kalbėdavosi, ką nors prisimindavo, būdavau netoliese. Mano žinios apie karą, tai, kaip jis sužeidė mūsų šeimą, sukauptos būtent klausantis suaugusiųjų pokalbių. Kartais jie apie tai kalbėjosi ir su manimi.

Tėvas tarnavo Sevastopolyje, povandeniuose laivuose, buvo jūreivis. Buvo pašauktas 1939 metais.

Grįžęs dirbo gamykloje, su mama gyveno Petrodvorece. Ten namuką pasistatė. Prasidėjo karas, o jis dirbo karinėje gamykloje, kartu su nuo aktyvios karinės tarnybos atleistaisiais.

Vladimiras Putinas
O jis pateikė prašymą įstoti į partiją, vėliau parašė ir antrą – kad nori į frontą. Buvo paskirtas į NKVD diversinę grupę. Grupės būta nedidelės.

Sakė, kad ten buvo 28 žmonės, juos siųsdavo vykdyti diversijų, netoliese. Sprogdinti tiltų, geležinkelio bėgių... Jie praktiškai iš karto pateko į pasalą. Juos kažkas išdavė.

Atvyko į vieną kaimą, trumpam pasitraukė, o kai po kurio laiko vėl sugrįžo, jų jau laukė fašistai.

Persekiojo miške, bet jis liko gyvas, nes pasislėpė pelkėje, ten praleido kelias valandas, kvėpavo pro tuščiavidurį nendrės stiebą.

Tai prisimenu iš tėvo pasakojimo. Dar sakė, kad, sėdėdamas pelkėje ir kvėpuodamas pro tą šiaudelį, girdėjo, kaip vokiečiai praėjo visai šalia, praktiškai vos už kelių žingsnių, kaip skalijo šunys...

Greičiausiai tada buvo rudens pradžia, gana šalta... Gerai pamenu, kaip tėvas man sakė, kad jų grupei vadovavo vokietis. Sovietų Sąjungos pilietis. Bet vokietis.

Įdomu tai, kad prieš porą metų man iš Rusijos gynybos ministerijos archyvo atnešė tos grupės bylą. Mano namuose guli jos kopija. Grupės narių sąrašas, pavardės, vardai, tėvavardžiai ir trumpi aprašymai.

Taip, 28 žmonės. Vadovavo vokietis. Viskas taip, kaip ir pasakojo tėvas.

Iš 28 žmonių fronto liniją atgal kirto vos keturi. 24 žuvo.

Tada juos perkėlė į tikrą armiją – į Nevos placdarmą. Ten tikriausiai tuo metu buvo pats karščiausias taškas.

Mūsų pajėgos kontroliavo nedidelį placdarmą. Keturių kilometrų ilgio ir dviejų kilometrų pločio. Spėta, kad tai bus placdarmas būsimam blokados proveržiui. Bet šiam tikslui jo panaudoti taip ir nepavyko. Pralaužti blokadą pavyko kitoje vietoje.

Bet placdarmo neapleido, ilgai neapleido, ten vyko intensyvūs mūšiai. Labai intensyvūs ir sunkūs. Placdarmas buvo tokioje vietoje, kur galėjo būti apšaudomas iš visų pusių.

Vokiečiai suprato, kad būtent iš ten galimas prasiveržimas, todėl stengėsi bet kokia kaina Nevos placdarmą nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Yra duomenų, kiek metalo guli kiekviename tos žemės kvadratiniame metre. Dar ir šiandien tvirto metalo.

Tėvas pasakojo, kaip ten buvo sužeistas. Sunkiai sužeistas. Jis visą gyvenimą pragyveno su skeveldromis kojoje: visų taip ir neišėmė.

Koją nuolat skaudėjo. Pėda niekada daugiau taip ir nebeišsitiesė. Nuspręsta smulkių skeveldrų neliesti, kad nebūtų pažeisti kaulai.

Laimei, koją pavyko išsaugoti. Juk galėjo amputuoti. Pasitaikė geras gydytojas. Jam buvo suteikta neįgalumo grupė, antra grupė. Kaip kare suluošintam galiausiai skyrė butą.

Tai buvo mūsų pirmasis atskiras butas.

Nedidelis dviejų kambarių butas. Tiesa, iki tol gyvenome centre, o tada teko persikelti. Tiesa, ne visai į miesto pakraštį, bet į naują rajoną.

Tai nutiko, aišku, ne iš karto po karo, bet kai jau dirbau KGB. Man tada buto neskyrė, pagaliau davė tėvui. Prisimenu, kad tai buvo didelė laimė.

Papasakosiu, kaip jis buvo sužeistas. Kartu su bendražygiais bandė prasibrauti pas vokiečius, šliaužė, šliaužė... O toliau – ir juokinga, ir liūdna: prasibrovė iki vokiečių ugnies pozicijų, o ten, kaip pasakoja tėvas, pasirodė drūtas vyrukas, pasižiūrėjo į juos... O jie negalėjo pasikelti, nes buvo kulkosvaidžio taikinyje.

„Tas vyras į mus įdėmiai pažiūrėjo, susirado granatą, tada antrą ir metė į mus. Na tai....“, – prisimenu, kaip pasakojo tėvas.

Gyvenimas – toks paprastas ir žiaurus dalykas.

Kas nutiko, kai atgavo sąmonę? Buvo žiema.

Neva pasidengusi ledu, reikėjo kažkaip atsidurti kitame krante – reikėjo pagalbos, kvalifikuotos medikų pagalbos. Savarankiškai paeiti, savaime suprantama, jis negalėjo.

Tiesa, jam vis dėl to pavyko nusigauti pas savus, bet norinčių ir galinčių jį pernešti į kitą krantą buvo mažai, nes toje vietoje Neva buvo tarsi ant delno, apšaudoma artilerija ir kulkosvaidžiais.

Šansų pasiekti kitą krantą praktiškai nebuvo. Visai atsitiktinai šalia atidūrė jo kaimynas iš namų Petrodvorece. Tas kaimynas, nė akimirką nesudvejojęs, jį ir perkėlė į kitą krantą. Padėjo nusigauti iki pat ligoninės.

Vladimiras Putinas
Abu liko gyvi. Kaimynas, tėvą pristatęs į ligoninę ir įtikinęs, kas jis tikrai bus operuotas, jam ir sako: „Na ką, dabar tu gyvensi, o aš einu mirti“.

Ir grįžo atgal. Aš vėliau tėvo ne kartą klausiau: „Ir kuo viskas baigėsi? Jis žuvo?“.

Prie šios temos tėvas grįžo ne kartą. Šis klausimas nedavė ramybės ir jam. Jie išsiskyrė, tėvas manė, kad kaimynas visgi žuvo.

7-ą dešimtmetį, tikslių metų neprisimenu, buvau dar visai mažas, tėvas grįžo namo, prisėdo ir pravirko. Jis sutiko jį tada išgelbėjusį kaimyną. Parduotuvėje.

Tuometiniame Leningrade. Atsitiktinai. Užsuko į parduotuvę apsipirkti ir pamatė jį. Ir pasitaikyk taip, kad abu tuo pačiu metu užėjo į tą pačią parduotuvę. Galimybė viena iš milijono... Paskui atėjo pas mus į namus, susitikdavo...

Mama pasakojo, kaip ėjo į ligoninę lankyti tėvo. Jau turėjo mažą vaiką, jam buvo treji. Badas, blokada... Tėvas jai atiduodavo ligoninėje gautą maistą.

Paslapčia nuo gydytojų ir slaugytojų. Mama maistą paslėpdavo, nešdavo namo ir maitino vaiką. Netrukus tėvas ligoninėje pradėjo alpti iš bado – tada personalas ir suprato, kas vyksta.

Mamos paprasčiausiai nebeįleisdavo.

Vėliau ir vaiką atėmė. Kaip pasakojo mama, atėmė, argumentuodami, kad gelbėja mažus vaikus nuo bado. Vaikus vėžė į vaikų namus, bet tai buvo laikina stotelė – prieš evakuaciją.

Tėvų nuomonės niekas neklausė.

Mano brolis ten susirgo – mama sakydavo, kad difterija. Ir neišgyveno. Tėvams net nepranešė, kur jis buvo palaidotas. Taip niekada ir nesužinojo.

Praeitais metais visai nepažįstami žmonės, savo iniciatyva, archyvuose surado mano brolio dokumentus. Tai tikrai buvo mano brolis. Nes žinojau, kur tuomet gyveno mano tėvai, pabėgę nuo artėjančių vokiečių pajėgų, gyveno pas pažįstamus – net adresą žinojau.

Jie gyveno, kaip pas mus sako, kanale „Vodnjj“. Būtų teisingiau sakyti kanale „Obvodnoj“, bet Sankt Peterburge jį vadina būtent kanalu „Vodnyj“.

Tiksliai žinau, kad jie ten gyveno. Sutampa ne tik adresas, iš kur išvežė brolį. Sutampa vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo metai. Tai buvo mano brolis. Buvo nurodyta ir vieta, kur palaidotas: kapinės „Piskariovskoje“. Net konkreti vieta nurodyta.

Tėvai to nežinojo. Tada greičiausiai ne tai buvo svarbiausia.

Taigi viskas, ką tėvai pasakojo apie karą, buvo tiesa. Neišsigalvojo nė vieno žodžio. Nesupainiojo nė vienos dienos. Ir dėl brolio. Ir dėl kaimyno. Ir dėl vokiečio – grupės vado. Viskas tiesa. Visa tai vėliau neįtikėtinu būdu pasitvirtino.

Tėvas, kai atėmė mano brolį, ir mama liko viena, o jam jau leido vaikščioti, pasiėmė ramentus ir patraukė namo. Priėjęs namus, pamatė, kaip sanitarai išneša lavonus. Išvydo mamą. Priėjo arčiau, bet jam pasirodė, kad ji kvėpuoja.

Sanitarams ir sako: „Ji juk gyva!“. „Pakeliui numirs. Tikrai neišgyvens“, – toks buvo sanitarų atsakymas. Tėvas pasakojo, kad, grasindamas ramentais, privertė mamą įnešti atgal į butą.

O jie jam: „Kaip pasakysi, taip ir padarysim, bet žinok, kad čia kokias tris ar keturias savaites neatvažiuosime. Turėsi tvarkytis pats“. Ir jis ją atgaivino. Mama liko gyva. Gyveno iki 1999 metų. O tėvas mirė 1998 metų pabaigoje.

Panaikinus blokadą, jie persikėlė į tėvų žemę, Tverės guberniją. Iki karo pabaigos ten ir gyveno. Tėvo giminė gana plati. Turėjo šešis brolius, penki žuvo. Tai tikra šeimos katastrofa.

Vladimiras Putinas
Mama taip pat neteko artimųjų. Aš – vėlyvas vaikas. Mama mane pagimdė 41 metų.

Nebuvo šeimos, kurioje kas nors nebūtų žuvęs. Skausmas, nelaimė, tragedija. Bet jie priešui neapykantos nejautė, štai kas mane stebina labiausiai.

Tiesą sakant, iki pat dabar to nesuprantu. Mama visada buvo labai švelnus, geras žmogus...

Ji sakydavo: „Kaip galima nekęsti tų kareivių? Juk jie paprasti žmonės, taip pat dėjo galvas kare“.

Neįtikėtina. Mokėmės iš sovietinių knygų, filmų... Ir nekentėme. O ji tokios neapykantos niekada nejuto. Jos žodžius įsiminiau labai gerai: „Ką iš jų atimsi? Tokios pačios vargo pelės kaip ir mes. Tik juos gynė į frontą“.

Šituos žodžius prisimenu nuo vaikystės.

DELFI primena, kad V. Putinas apie savo praeitį kalba ypač retai. Tuo metu apžvalgininkai pastebi, kad graudi jo šeimos istorija – tik mitas.

„Ši neįtikėtina istorija griebia už širdies, ją lengva įsiminti, ji labai melodramiška, tačiau turbūt neatitinka realybės arba yra tikra tik iš dalies“, – yra sakęs „The Times“ apžvalgininkas Benas Macintyre’as.

„Šios dramatiškos istorijos apie drąsą kovos lauke, žmonių ramybę ir išgyvenimą beviltiškose situacijose tiksliai atkartoja karinę sovietų mitologiją“, – rašė B. Macintyre‘as.

„Tiesa neturi reikšmės. V. Putinas nori, kad Rusija ir visas pasaulis tikėtų būtent tokia praeities versija“, – įsitikinęs apžvalgininkas.