Stebisi, kas vyksta su V. Lenino palaikais

Balandžio 22 dieną, per Vladimiro Lenino gimtadienį, „Scientific American“ paskelbė straipsnį apie eksperimentinę balzamavimo metodiką, padedančią išsaugoti nepriekaištingą Sovietų Sąjungos įkūrėjo ir komunizmo tėvo išvaizdą.

Kaip skelbia žurnalas, visai neseniai V. Leninui sukako 145 metai, o jo mumija atrodo kaip niekada gerai, skelbia inopressa.ru.

„V. Lenino palaikų išsaugojimu ir priežiūra rūpinasi vienas institutas iš Maskvos, kuris, žlugus sovietų santvarkai, buvo pavadintas Biomedicininių technologijų mokslinių tyrimų ir mokslo metodų centru. Didžiausia atsakomybė šiuo klausimu gula ant vadinamosios „mauzoliejaus grupės“ pečių. Ją sudaro penki ar šeši patologai anatomai, biochemikai ir chirurgai“, – rašo straipsnio autorius Jeremy Hsu.

Nuo XX amžiaus 6 iki 9 dešimtmečio, kai minėtasis centras išgyveno aukso amžių, jame dirbo net 200 specialistų. Žlugus Sovietų Sąjungai, institutas kuriam laikui prarado valstybės finansavimą ir, kol vėl iš valstybės biudžeto neatsirado pinigų (kad ir labai nedaug), jam teko kliautis gerų žmonių malone.

Pagrindinė rusų taikomo metodo paslaptis – fizinės palaikų formos konservavimas. Konkrečiai šiuo atveju kalbama apie išvaizdą, formas, kūno svorį, odos spalvą bei elastingumą bei galūnių lankstumą. Biologinių audinių išsaugojimas šiuo atveju nėra svarbus – juos tenka aukoti. Dalis odos ir raumenų pakeisti įvairiais implantais. Laboratorijų darbuotojams jau teko spręsti V. Lenino palaikus tam tikrose vietoje išvagojusių raukšlių problemą, šis klausimas buvo itin aktualus pirmaisiais metais.

Kai 1945 metais dingo gabaliukas odos nuo V. Lenino kojos, mokslininkai pagamino dirbtinės ir ja pakeitė tikrąją. Jie rekonstravo V. Lenino nosį, veidą ir kitas kūno dalis – norėjo Sovietų Sąjungos įkūrėjui grąžinti pirminę išvaizdą ir natūralias savybes. Siekdami atkurti kuo natūralesnę odos būklę, mokslininkai didžiąją dalį poodinio riebalų sluoksnio pakeitė medžiaga, pagaminta iš parafino, glicerino ir karotino.

„Galima drąsiai teigti, kad, bėgant metams, V. Lenino kūne lieka vis mažiau ir mažiau natūralių audinių. Šiuo metu palaikai kardinaliai skiriasi nuo tų, kokie jie buvo anksčiau. Pavyzdžiui, pagrindinė mumifikacijos proceso užduotis buvo išsaugoti kuo daugiau originalios medžiagos, dėl to kisdavo kūno forma“, – teigia socialinės antropologijos profesorius iš Kalifornijos universiteto Aleksejus Jurčiakas.

A. Jurčakas – knygos „Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation“ autorius.

Šiuo metu jis rašo naują tyrimą apie V. Lenino palaikų istoriją, su jų išsaugojimu susijusią mokslo raidą, jų politinį vaidmenį Sovietų Sąjungoje ir posovietinėje erdvėje.

„Kai 1924 metų sausį mirė V. Leninas, didžioji dalis sovietų valdžios pasisakė prieš jo palaikų išsaugojimo idėją... Dauguma siūlė jį palaidoti uždarame kape Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Dėl tą žiemą užklupusių šalčių viešai demonstruoti V. Lenino palaikai praktiškai du mėnesius išliko kone idealios būklės... Dėl šios priežasties valdžia turėjo laiko pamąstyti apie palaikų konservavimo ilgesniam laikui galimybę.

Siekiant išvengti painiavos ir galimo V. Lenino palaikų prilyginimo religinėms relikvijoms, buvo viešai paskelbta, kad už Sovietų Sąjungos įkūrėjo palaikų konservavimą ir laikymą bus atsakingi sovietų mokslininkai.

Galiausiai nuspręsta išbandyti patologo anatomo Vladimiro Vorovjovo ir biochemiko Boriso Zbarskio parengtą balzamavimo metodiką. Procedūrą apsunkino viena aplinkybė – „gydytojas, atlikęs V. Lenino skrodimą, pažeidė svarbiausias arterijas ir kitas kraujagysles. Jeigu kraujotakos sistema buvo būtų buvusi nepaliesta, būtų buvę lengviau po visą kūną paskirstyti balzamavimui skirtą skystį su cheminėmis medžiagomis.

Anot A. Jurčako, galiausiai „V. Lenino klausimą sprendžianti laboratorija“ ištobulino mikroinjekcijų technologiją, padėjusią tolygiai paskirstyti balzamavimui skirtą skystį – dūriai buvo atliekami skirtingose kūno vietose, dažniausiai ten, kur jau buvo randų ar pjūvių, likusių po pirminių intervencijų.

Mokslininkai taip pat pagamino dviejų sluoksnių guminį kostiumą, kurio pagrindinė užduotis buvo viešo demonstravimo metu pasirūpinti, kad palaikai būtų padengti plonyčiu balzamavimo skysčio sluoksniu, o ant guminio kostiumo įprastai užvelkamas paprastas kostiumas.

Kartą per metus V. Lenino palaikai balzamuojami iš naujo. Procedūra atliekama palaikus pamerkiant į specialias vonias, pripildytas glicerino, formaldehido, kalio acetato, spirito, vandenilio peroksido, acto rūgšties ir natrio acetato. Kiekvienas seansas trunka apie pusantro mėnesio.

Anot Dandi universiteto Škotijoje anatomijos ir žmogaus identifikavimo centro direktorės Sue Black, šis metodas žymiai sudėtingesnis nei tradiciniai balzamavimo metodai, naudojant formaliną (formaldehido mišinį su vandeniu ar spiritu).

Vadinamosios „Lenino laboratorijos“ darbas nenuėjo veltui – mokslininkų ištobulintais metodais šiandien naudojasi ir kitų sričių specialistai.

Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį specialistų iš Rusijos ištobulinta neinvazinio cholesterino kiekio nustatymo odoje technologija buvo užpatentuota Kanadoje ir sėkmingai taikoma praktikoje. Prieš šimtą metų nei Sovietų Sąjungoje, nei Vakaruose niekas negalėjo įsivaizduoti, kad V. Leninas paliks ir tokį palikimą.