Pasak Kijeve veikiančio tarptautinio moterų teisių gynimo centro „La Strada“ atstovės Alionos Zubchenko, pastaraisiais metais gerokai padaugėjo karštąja centro linija skambinančių moterų, kurios skundėsi dėl smurto šeimoje, prekybos žmonėmis ar lytinės diskriminacijos.
„Praėjusiais metais iš viso sulaukėme 7000 skambučių, iš kurių 80 proc. buvo susiję su smurtu šeimoje. Šiemet šis skaičius daugiau nei padvigubėjo. Per pirmus tris šių metų mėnesius sulaukėme daugiau nei 2600 skambučių“, – sakė A. Zubčenko.
LER: Jūsų grupė dėl dažnėjančio smurto šeimoje kaltina karinį konfliktą Rytų Ukrainoje? Kaip tai susiję?
A. Zubčenko: Mums skambina moterys, kurios pasakoja, jog 15 metų buvo laimingai ištekėjusios, turėjo gerą šeimą, jų vyrai niekuomet nesmurtavo, jų nemušė ir neįžeidinėjo. Jie išvyko į karą ir grįžo visiškai pasikeitę. Jie tapo agresyvūs. Jie muša vaikus. Jie muša žmonas ir geria. Šios moterys nežino, ką daryti, nes nebeatpažįsta savo vyrų.
LER: Kaip centro psichologai aiškina šį iš karo zonos Rytų Ukrainoje grįžusių vyrų pasikeitimą? Ar šiuo atveju galime kalbėti apie potrauminio streso sindromą?
A. Zubčenko: Mes 100 proc. manome, kad tai yra potrauminio streso sindromas. Mes kalbame apie psichologinę traumą, kuomet kelis mėnesius žmonės ėmėsi smurto, nes tai yra vienintelis būdas išgyventi, ir tuomet grįžta namo. Jie tampa agresyvūs ir tai laiko norma. Todėl jie ir toliau elgiasi taip pat, tik šiuo atveju su savo šeima.
Taip pat būna situacijų, kai vyrai grįžta suluošinti, nes pateko į nelaisvę. Esame susidūrę su atvejais, kai vyrai buvo kastruoti. Tai yra didžiulis smūgis vyrams. Esame sulaukę skambučių iš tėvų, kurių dvidešimtmečiai sūnūs nusižudė, nes buvo laikomi nelaisvėje ir kastruoti. Jie nebegalėjo toliau gyventi dėl to. Tačiau yra atvejų, kai savo seksualumą praradę vyrai mėgina tai kompensuoti smurtu.
Labai dažnai smurtas šeimoje yra susijęs su tuo, kad sugrįžę vyrai ima piktnaudžiauti alkoholiu. Tai yra didžiulė problema.
LER: Ar kariai ir kovojai taip pat ieško psichologinės pagalbos ar nenori to daryti?
A. Zubcehno: Ukrainos visuomenėje yra stereotipas, kad tikri vyrai į psichologus nesikreipia. Kad geriausi psichologai yra draugas ir butelis degtinės. Vyrai mano, kad jie padės jiems pasijusti geriau, o tai yra didžiulė klaida. Girti vyrai gali tapti agresyvūs.
LER: Problemos, apie kurias kalbate, yra susijusios su šeimomis vyrų, grįžusių iš Rytų Ukrainos. O kaip yra su vietiniais vyrais, kurie kovojo ar vis dar kovoja sukilėlių pusėje? Ar sulaukiate skambučių iš Rytų Ukrainos?
A. Zubčenko: Esame sulaukę kelių skambučių iš okupuotų teritorijų, tačiau jų nepakanka suprasti, ar turime reikalą su pavieniais atvejais, ar tai yra dažna problema. Be to, nei mes, nei Ukrainos valdžia neturime prieigos prie okupuotų teritorijų, todėl galime tik spėti, kas ten vyksta.
Tačiau esame sulaukę skambučių iš moterų, kurios patyrė seksualinę prievartą okupuotose teritorijose. Jos teigė, kad sukilėliai grobia moteris, jas uždaro rūsiuose ir prievartauja. Deja, su tokiomis moterimis galime kalbėtis tik telefonu.
Mūsų psichologai gali pakonsultuoti tokias moteris, tačiau mes negalime kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes jos negali patekti į tas teritorijas.
LER: Ar daug sulaukiate tokių skambučių?
A. Zubčenko: Apie 15. Tačiau ne visi gali su mumis susisiekti. Mūsų karštoji linija yra nacionalinė Ukrainos karštoji linija, tačiau ne visi operatoriai veikia Luhansko ir Donecko srityse. Iš trijų pagrindinių mūsų operatorių du tenai neveikia. Kryme ukrainietiški operatoriai visai neveikia. Todėl Krymo moterys negali mums papasakoti, kas ten vyksta.
LER: Be psichologinės pagalbos, ar Ukrainoje yra pakankamai pagalbos centrų, kuriuose smurtą šeimoje patiriančios moterys gali prisiglausti?
A. Zubčenko: Mes turime smurtą šeimoje patyrusioms moterims skirtų prieglaudų tinklą. Jų yra kiekviename regione, tačiau tokioje prieglaudoje gali apsigyventi vidutiniškai maždaug 30 moterų su vaikais.
Problema yra ta, kad paprastai viename regione yra tik viena prieglauda, o kai kuriuose regionuose yra 10 mln. gyventojų. Tad trisdešimties lovų, žinoma, visiškai nepakanka.
LER: Ką jūs manote apie pastaruoju metu fiksuojamą smurto šeimoje protrūkį? Jūsų nuomone, tai yra laikinas konflikto šalutinis produktas ar tai turės ilgalaikių pasekmių Ukrainos visuomenei?
A.Zubčenko: Mes labai nerimaujame dėl visų mums skambinančių moterų, tačiau ypač dėl tų, kurios mums neskambina. Mums skambinančios moterys sulaukia bent kažkokios paramos. O tos, kurios negali mums paskambinti arba nežino, kur kreiptis, lieka vienos su savo bėdomis. Tai yra labai pavojinga.
Manome, kad padaugės moterų savižudybių ir nužudymų, nes iš pradžių pradedama smurtauti prieš moteris, o galiausiai gali būti prieita prie žmogžudystės.
Karas Rytų Ukrainoje tęsiasi. Savo namus praradusių žmonių, taip pat ten kariavusių vyrų, skaičius augs. To, kas dabar vyksta mūsų šalyje, pasekmės bus jaučiamos dar ne vieną dešimtmetį.