Jis tvirtina, kad europiečiai visai be reikalo bijo baikerių iš Rusijos, nes šie atvyksta su taika.
„Jėga buvo demonstruojama pas jus, Baltijos šalyse“, – pareiškė Chirurgas. Per išskirtinį interviu DELFI įtakingiausias Rusijos baikeris (jeigu neminėtume Rusijos prezidento Vladimiro Putino), aktyvus šalies prezidento politikos rėmėjas, Garbės ordino kavalierius atvirai papasakojo apie žygio iš Maskvos į Berlyną tikslus ir, jo nuomone, pagrindines Rusijos ir Europos valstybių vertybes, skelbia ru.DELFI.lt.
– Kokius miestus ir valstybes ketinate aplankyti?
– Savo žygį pradedame balandžio 25 dieną, baigiame gegužės 9 dieną. Kokias šalis aplankysime? Važiuosime per Baltarusiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Austriją, Vokietiją.
– Tiesiog pervažiuosite Lenkijos teritoriją ar planuojate stoti prie konkrečių Antrajame pasauliniame kare žuvusiems Raudonosios armijos kariams skirtų memorialų?
– Smolensko srityje aplankysime Katynę. Toliau važiuosime į Baltarusiją, kur sustosime Chatynėje, prie „Šlovės kalvos“ memorialo Minske ir memorialinio komplekso „Bresto tvirtovė“ Breste.
Varšuvoje ketiname aplankyti sovietų karių kapines–mauzoliejų, be to, sustosime ir Voluinės skvere, kur pagerbsime tūkstančių nužudytų lenkų atminimą.
Ketiname vykti ir į sovietų karių kapines, sustoti prie banderovcų aukoms atminti skirto paminklo Vroclave (memorialas–mauzoliejus Ukrainos sukilėlių armijos aukoms atminti – DELFI). Kitose šalyse taip pat ketiname aplankyti mūsų karių, padėjusių galvas dėl Europos laisvės, kapus.
– Kiek žmonių dalyvaus jūsų žygyje?
– Iš Maskvos išvyks beveik 20 žmonių, tačiau esame tikri, kad iš tikrųjų kolonoje žmonių bus gerokai daugiau. Prie mūsų ketina prisijungti žmonės iš kitų šalių ir miestų.
– „Naktiniai vilkai“ ir seniau dalyvavo žygiuose Europos šalyse, skirtuose Pergalės dienai. Seniau jie nesukeldavo tokio ažiotažo kaip šiais metais. Kaip manote, kodėl taip nutiko?
– Mūsų tikslai labai nuoširdūs ir geranoriški, o mūsų vaikinai jau kelis kartus važiavo – jokių isterijų nebuvo. Mūsų žygių pagrindinė mintis tikra, neišgalvota, nelaužta iš piršto ir paremta tikra istorija, kurią norėčiau trumpai papasakoti. 2006 metais susipažinau su Nadiežda Kirilova, Antrojo pasaulinio karo veterane. Nadiežda ištvėrė visą karą, ji buvo Uralo savanorių tankų korpuso žvalgybos bataliono motociklininkų kuopos radistė.
Mūsų susitikimas man paliko neišdildomą įspūdį, Nadiežda mane pakerėjo proto aiškumu ir tiksliais tų įvykių prisiminimais, ji prisiminė visų bendražygių vardus ir pavardes, vietas ir pavadinimus miestų, kur vyko mūšiai.
Baigusi pasakojimą, ji mums parašė atsisveikinimo laišką. Kaip įsivaizduoja šių dienų Rusijos motociklininką, baikerį. Šis atsisveikinimas buvo parašytas eilėmis, aš... tada dar nežinojau, kad tai buvo priešmirtinis Nadiežnos palinkėjimas.
Klausydamas, kaip Nadiežda skaito tuos žodžius, skirtus visiems mums, baikeriams, gimė mintis dėl jos nuveikti ką nors didingo ir svarbaus.
Nadieždos garbei 2007 metais Kaliningrade mes surengėme baikerių šventę. Pagrindiniu šventės akcentu turėjo tapti aukcionas, už surinktus pinigus norėjome jai nupirkti namą. Deja, prieš pat šventę Nadiežda mirė.
Nepaisant to, vis tiek surengėme tą aukcioną, o su surinktais pinigais pasielgėme taip, kaip norėjo Nadia – skyrėme juos šiandieniniuose mūšiuose nukentėjusiems kariams. Tada ir užgimė mintis leistis į žygį maršrutu, kuriuo per karą motociklu važiavo Nadiežda ir jos bendražygiai.
– Lenkijoje manoma, kad baikerių žygio tikslas – jėgos demonstravimas, noras europiečiams parodyti Rusijos švelniąją galią. Norėtųsi sužinoti, ką jūs apie tai manote.
– Visa tai melas! Viena iš man asmeniškai svarbiausių priežasčių, kodėl noriu važiuoti – faktas, kad gimtajame Nadieždos mieste atidengsime jai skirtą paminklą. Visos tos kalbos, kad motociklais važiuojantys ir iš visų pusių atviri beginkliai žmonės demonstruoja jėgą – visa tai visiška nesąmonė, tai supranta visi mąstantys žmonės.
Priešingai – mūsų žygis motociklais parodys mūsų pasitikėjimą mus priimsiančiais. Vykstame tik motociklais, papuoštais mūsų valstybės ir mums priimsiančių valstybių vėliavomis. Kur čia galima įžvelgti jėgos demonstravimą?! Tai jūs demonstravote jėgą, kai pas jus, Baltijos valstybėse, žygiavo amerikiečių kariai kartu su sunkiąja karine technika, šautuvais ir kulkosvaidžiais! Jokių abejonių nepaliekanti demonstracija!
– Ar žinote, kad šiandien dauguma politikų, ir ne tik politikų, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tvirtina, kad Raudonoji armija, išlaisvinusi šias šalis nuo Hitlerio, jas tą pačią akimirką okupavo?
– Okupacija būna tada, kai žmonės ir okupuotos teritorijos išnaudojami. Mūsų armija nieko neokupavo, tik išlaisvindavo ir gelbėdavo. O okupuotos teritorijos plėšiamos ir naikinamos. Apie kokią okupaciją gali būti kalbama, jei Rusija statė, kūrė įmones, mokyklas, ligonines ir taip toliau. Visos šios kalbos, mano nuomone, yra pigūs bandymai apjuodinti Rusiją.
Rusija – vienintelė „imperija“ visame pasaulyje, kuri niekada neplėšdavo savo „kolonijų“, o atvirkščiai, viską joms atiduodavo. Mano akyse vyko mano valstybės skilimas ir subyrėjimas dešimtajame dešimtmetyje.
Būtent todėl aš matau, kaip amputuotos rusų valstybės galūnės iki šiol kraujuoja ir jaučia nepakeliamą skausmą. Daugelis valstybių niekada nebūtų išgyvenusios ir nebūtų išplaukusios ant istorijos bangų, jei savo laiku nebūtų atsidūrusios Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingas pavyzdys yra Amerika, kuri su visu pasauliu elgiasi tai, kaip nė viena „imperija“ iki šiol nesielgė su savo kolonijomis.
– Lenkija, o vėliau ir Čekija jūsų planus sutiko priešiškai, ir lyg rengia protesto akcijas, o lenkų futbolo sirgaliai juk visoje Europoje pagarsėję savo ūmiu būdu. Ar nebijote, kad jus gali sutikti toli gražu ne su duona ir druska?
– Nesu šimto dolerių banknotas, kad visiems patikčiau, ir suprantu, kuo rizikuoju. Mes savo vertybių neatsisakysime. Bet ši isterija, kilusi dėl mūsų žygio, turi ir priešingą poveikį. 30 tūkst. lenkų motociklininkų išreiškė mums savo solidarumą ir mūsų žygio palaikymą. Mes draugaujame su lenkų baikeriais, ir paaiškėjo, kad mūsų vertybės sutampa ne tik dėl motociklų, bet ir dėl mūsų bendros pergalės. Šimtai žmonių ir dešimtys organizacijų – ne tik iš Lenkijos, bet ir iš kitų Europos šalių, beje, ir iš Baltijos valstybių – siunčia mums laiškus ir palaiko mūsų poziciją.
– Ar jūs ir jūsų kolegos esate pasiruošę scenarijui, jei reikalai pakryptų tokia (bloga) linkme?
– Mes važiuojame be ginklų ir atvirai. Rusijoje turime tokią patarlę – „daryk, ką privalai, ir tebūnie, kas turi būti.“
– Kokiame etape yra motociklininkų žygio paruošiamieji darbai? Ar visi dalyviai gavo vizas?
– Vizas gauti pavyko ne visiems, pavyzdžiui, aš vis dar neturiu vizos. Ir dar vienas žmogus kol kas neturi.
– Motociklininkų žygio priešininkai kreipėsi į savo šalių vadovybę, kad jūs būtumėte sulaikyti dar pasienyje. Jei taip nutiktų, ką ketinate daryti?
– Mes važiuojame ne siekdami provokuoti, mes važiuojame pagerbti savo protėvių kapų. Jei kažkam užteks sąžinės mus sulaikyti, norėčiau pažiūrėti tiems žmonėms į akis. Noriu pažiūrėti jiems į akis. Europiečiai dažnai važiuoja pas mus į Maskvą, lenkai į Katynę, ir ką, kas nors juos sutinka ir jiems draudžia? Ar kas nors jiems trukdė, abejojo jų istorine praeitimi? Šitie dalykai suprantami bet kokiam žmogui, juos atsisako suprasti tik politikieriai, kurie kilnioje misijoje ieško ir randa slaptų prasmių. Labai norėčiau pamatyti savo draugus lenkus, susitikti su jais. Jokie politikai nesugadins mūsų santykių.
– O jei jus vis dėlto sulaikys?
– Yra dalykų, kurių neatsisakoma, ir vertybių, kurių neišsižadama. Viena iš jų – Pergalė! Aš manau, kad Rusijoje yra dvi svarbiausios šventės: Velykų sekmadienis ir Gegužės 9-oji. Neišduosiu savo senelio, palaidoto nežinomo kario kape, atminimo. Ir niekas manęs neprivers pamiršti savo istorijos ir savo praeities.
– Jums uždrausta įvažiuoti į JAV ir Kanadą, kiek žinoma, panašiuose Europos Sąjungos sąrašuose jūsų pavardė kol kas nefigūruoja. Ar jūs ketinate prisijungti prie motociklininkų žygio, ar liksite Maskvoje?
– Pasistengsiu dalyvauti žygyje, tik kol kas nežinau, kaip pavyks suderinti ir žygį, ir visus renginius pas mus Rusijoje. Man reikia spėti vienu metu būti keliose vietose. O kalbant apie mano požiūrį ir viso dėl jo kilusio triukšmo, aš iš principo žinojau ir žinau, kuo rizikuoju. Vakaruose man niekada neatleis dėl mano įsitikinimų. Aš tai puikiai suprantu. Prieš mane bus nukreiptos įvairios provokacijos, išpuoliai, bet tai manęs negąsdina, nes žinau, kad mano teisybė.