Miestai – vieta, kur jau netrukus kariaus žmonės (tiek ginsis nuo priešų, tiek puls patys), ir kur neabejotinai kils grėsmė Jungtinių Valstijų interesams. Kaip pabrėžiama JAV nacionalinės žvalgybos tarybos parengtoje ataskaitoje „Global Trends 2030“, 2030 metais miestuose gyvens 60 proc. visų pasaulio gyventojų. XX amžiaus pabaigoje šis skaičius siekė 47 proc. Ten, kur keliasi žmonės, keliasi ir „valdymo, prekybos, komunikacijų ir transporto“ centrai. Kitaip tariant, jeigu Jungtinės Valstijos ir ateityje nori deramai pasirūpinti savo interesais, tai turi daryti būtent miestuose.

Megamiestų, kur gyvena daugiau nei 10 mln. žmonių, iškilimas kaip reikiant apsunkina karinius veiksmus urbanistinėje aplinkoje. Nors dauguma didžiausių pasaulio miestų (tokia pati situacija prognozuojama ir 2030 metams) yra gana saugūs – pavyzdžiui, Tokijas, Šanchajus ir Pekinas, kiti, tokie kaip Naujasis Delis, Karačis ar Lagosas, greičiausiai ateityje bus įvardijami kaip neramumų epicentrai.

Miestams pasiekus megamiestų lygį, natūralu tikėtis, kad tokių miestų valdžia susidurs su rimtomis problemomis: gresia visuomenės susiskaldymas, tad gali prasidėti socialinė, ekonominė ir politinė trintis, išaugti pačių įvairiausių vidinių konfliktų tikimybė. Miestai, kuriuose trūksta veiksmingos vietos valdžios, pasmerkti dar rimtesnėms problemoms.

Islamistai
Kuo didesnis miestas ir silpnesnė jo savivalda, tuo palankesnė dirva organizuotam nusikalstamumui, terorizmui ir kitoms agresijos formoms. Tokia situacija kelia rimtą pavojų tiek vietos žmonių, tiek Jungtinių Valstijų, tiek jų bičiulių bei sąjungininkų interesams.

Tiesą sakant, artimoje ateityje daugiau kalbėsime būtent apie nestabilumą, o ne stabilumą.

Amerikos ir jos bičiulių vis dažniau bus prašoma pagalbos, kaip atkurti tvarką ir taiką. Nepaisant tradiciniu laikomo Jungtinių Valstijų karinio pranašumo, didmiesčiai – mūšių laukas, kur pranašumas priešų pusėje.

Į tokius urbanistinius kovos laukus pajėgos gali patekti gana lengvai, tačiau jas iš ten iškrapštyti žymiai sunkiau: miestai sudaro praktiškai idealias sąlygas apgultims organizuoti. Kariaujant urbanistinėmis sąlygomis, didžiausias krūvis tenka paprastiems kariams.

Nors aplinka ir gana palanki gynybai, vienu iš svarbiausių profesionalių kariuomenių kozirių laikomas mobilumas tokiomis sąlygomis netenka prasmės. Minėtosios aplinkybės suteikia palankias sąlygas silpnesnėms pajėgoms Amerikai ir jos sąjungininkams mesti gana rimtą iššūkį, nes tokie susirėmimai įgauna itin asmeninį pavidalą – kariai kovoja vienas prieš vieną, akis už akį.

Tam tikra prasme, karai jau persikėlė į miestus. Mogadišas, nemažai Irako miestų ir net išpuolis „Charlie Hedbo“ redakcijoje Paryžiuje – akivaizdūs pavyzdžiai, kad tokių konfliktų ateityje bus vis daugiau, jie bus vis sudėtingesni ir „matomi“: tai taps įmanoma vis tobulėjant ir lengvėjant technikai.

Jeigu Amerikos kariuomenė nesugebės prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių, smarkiai nukentės šalies, kaip valstybių gelbėtojos ir vertybių gynėjos, įvaizdis – kitaip tariant, pastebimai sumenks Amerikos kaip galingos valstybės autoritetas.

Norint pasiekti gerų rezultatų mūšio laukais tapsiančiuose miestuose, būtina prisitaikyti – specialistai konkrečiai kalba apie naujų žinių ir decentralizuotos valdžios poreikį, naujas technologijas bei karinį ir civilinį bendradarbiavimą.

Kaip Jungtinės Valstijos gali paruošti savo karius sudėtingiems mūšiams miestų erdvėse? Kaip ir susidūrus su kitais svarbiais iššūkiais, pirmiausia reiktų pasirūpinti karių ir jūrų pėstininkų mokymais. Tik tinkamai pasirengę jie galės žengti į kovos lauku virtusius miestus. Kalbant apie tokias pajėgas, svarbiausias vaidmuo tenka vadovybei, jos rankose visa atsakomybė ir kontrolė.

Dėl šios priežasties vadai privalo būti tinkamai pasirengę, gebėti net ir sudėtingiausiose situacijose skubiai priimti sprendimus ir, reaguodami į miesto regioninę ir kultūrinę dinamiką, rasti geriausią problemos sprendimą.

Viena iš svarbiausių užduočių taps būtinybė pasirūpinti karinės hierarchijos integracija, bendradarbiavimu, karių ištverme ir greita reakcija. Kariniai veiksmai miestuose, kaip ir kitomis sąlygomis, tiesiogiai priklauso operatyvių sprendimų, todėl kariuomenė privalo būti tikra, kad atsakomybė guls ant žmonių, turinčių būtinų žinių ir patirties, pečių. Jiems teks vadovauti naujos kartos kariniams veiksmams naujos kartos kare, kai itin svarbus vienai atakai tenkantis taikinių skaičius; kai sunkiausia užduotis – taikinį rasti, nes jį sunaikinti tokiomis sąlygomis yra paprasčiau.

Kalbant apie tikrą karą, vien šalto proto ir protingo vadovavimo nepakanka. Kiekvienas karys turi būti aprūpintas pačiomis moderniausiomis ir reikalingiausiomis technologijomis, būti susipažinęs su tokioje aplinkoje tinkamiausiomis taktikomis.

Be to, be lengvų ginklų, kuriuos būtų patogu nešiotis, miestuose kariaujančioms sausumos pajėgoms reiktų trijų rūšių įrangos: 1) jutiklių ir vaizdo įrangos; 2) sunkiai susekamų kontrolės ir komunikacijos sistemų ir 3) 3D technologijų.

Norėdami būti tikri, kad kariai laiku atvyks į mūšio lauką, kariuomenės vadai privalės pasirūpinti, kad nepritrūktų lėšų transporto priemonėms – pavyzdžiui, amfibinėms mašinoms, nes nemažai tokių miestų bus įsikūrę prie vandens.

Kariuomenė privalo glaudžiai bendradarbiauti su gynybos pramone, nes tokia partnerystė – pakankamų pergalei būtinų išteklių garantas. Vašingtonui derėtų kreiptis pagalbos į žvalgybą ir padaryti viską, kad laiku sužinotų apie priešų turimą techninį ir technologinį pranašumą, ir užbėgtų jam už akių.

Kalbant apie strateginį lygmenį, Jungtinės Valstijos privalo suvokti: mūšius megamiestuose laimėti pavyks tik pasitelkus sąjungininkų ir partnerių pagalbą. Tačiau dauguma Amerikos bičiulių neturi reikiamos patirties ir gebėjimų kariniams veiksmams miestuose – juo labiau sparčiai augančiuose.

Vašingtonui reikia ieškoti būdų, kaip sustiprėti, o tam būtinos visos įmanomos bendradarbiavimo formos. Kad ir koks svarbus būtų bendradarbiavimas su sąjungininkais ir partneriais, Vašingtonui būtų naudinga atsigręžti ir į su karine sfera mažai bendro turinčių veikėjų pusę: jų pagalba praverstų sprendžiant tokius su miestų saugumu susijusius klausimus kaip savivalda, politikos formavimo kriterijai.

Kitais žodžiais tariant, kariuomenei savivaldos ir humanitarinėje srityse būtina dirbti kartu su civiliais lyderiais bei vietos žmonėmis, kurie geriau nei bet kuris užsienietis pažįsta vietovę ir vietos kultūrą. Kariuomenė turi tapti vienu iš pagrindinių krizės megamieste sprendimo garantų, tačiau svarbu ir jokiais būdais nepamiršti, kad kariniai veiksmai tikrai nėra vienintelis galimas atsakymas.

Šiuolaikiniame pasaulyje neramu, todėl nieko keisto, kad atsiranda manančių, kad neverta gaišti laiko ir leisti pinigų pasirengimui konfliktams miestuose. Straipsnio autorius A. Wardas su tuo kategoriškai nesutinka.

Jau pasirodė pirmųjų ženklų, kad karas keliasi į miestus, ir jie kiekvieną dieną vis labiau bado akis (tereikia prisiminti, kaip reikalus tvarko „Islamo valstybė“). Karinės struktūros tikrai nebeturi daug laiko ieškoti ir mokyti naujos kartos lyderių, galėsiančių sėkmingai vadovauti sprendžiant itin sudėtingus uždavinius.

Be to, pasaulis turi itin mažai laiko pasiruošti atremti veiksnius, kurie rytdienos pasauliui grasina pasauliniu konfliktu ir žmonių aukomis. Jeigu jau dabar pradėsime rūpintis didžiųjų miestų saugumu, turėsime mažiau problemų ateityje, įsitikinęs autorius.