Jis buvo vadinamas misticizmo meistru, dažnai perteikiančiu sapną primenančią sąmonę, kurioje laikas sulėtėja ir leidžia analizuoti vidinio „Aš“ ir aplinkinio pasaulio santykį.
„Dauguma Transtroemerio eilėraščių rinkinių pasižymi taupiomis raiškos priemonėmis, konkretumu ir giliai į širdį krentančiomis metaforomis. Savo naujausiuose rinkiniuose <...> Transtroemeris pasuko prie dar mažesnio formato ir aukštesnio koncentracijos laipsnio“, – sakoma Nobelio Akademijos pareiškime apie jam skirtą literatūros premiją.
T.Transtroemerio poezija yra persmelkta vaizduotės ir jausmų, taip pat – netikėtumų, todėl jo darbai kartais atrodo ir dezorientuojantys, ir įdomūs.
Išleidęs 10 poezijos knygų, T. Transtroemeris 1990 metais patyrė insultą, po kurio liko pusiau paralyžiuotas ir nebegalėjo kalbėti, tačiau toliau rašė ir 2004-aisiais išleido eilėraščių rinkinį „Didysis slėpinys“ (Den stora gatan). 2006 metais išleistas į anglų kalbą išverstų eilėraščių rinkinys „Didžioji paslaptis: Naujas poemų rinkinys“ (The Great Enigma: New Collected Poems /New Directions, 2006).
Tarp garsiausių T.Transtroemerio darbų yra 1966 metų „Langai ir akmenys“ (Klanger och spar); jame plėtojamos daugelio jo kelionių temos, ir 1974 metų „Baltija“ (Ostersjoar) .
Jo darbų yra išversta į daugiau kaip 60 kalbų; jo poezija padarė įtaką poetams visame pasaulyje, ypač – Šiaurės Amerikoje.
Nobelio Fondas pranešė, kad šis poetas ir diplomuotas psichologas mirė ketvirtadienį.
„Liūdna girdėti apie švedų poeto Tomas Transtroemerio netektį; jis mirė vakar, būdamas 83-ejų“, – parašyta Fondo paskyroje tinkle „Twitter“.
Švedijos užsienio reikalų ministerija „Twitter“ taip pat parašė: „Liūdna naujiena. Švedų poetas ir Nobelio premijos laureatas Tomas Transtroemeris paliko mus. Bet jo žodžiai niekada nemirs“.
T.Transtroemeris gimė Stokholme 1931 metais ir augo vienas su motina, kuri buvo mokytoja ir kuri išsiskyrė su jo tėvu žurnalistu. Poeziją T.Transtroemeris pradėjo rašyti studijuodamas Siodros lotynų gimnazijoje Stokholme ir būdamas 23-ejų debiutavo rinkiniu „Septyniolika eilėraščių“ (17 dikter).
Stokholmo universitete jis baigė poezijos, religijos istorijos ir psichologijos studijas, o vėliau savo profesinį gyvenimą skyrė poezijai ir psichologo darbui. Nuo 1960 iki 1966 metų jis dirbo psichologu institucijoje nepilnamečiams pažeidėjams.
Be kitų T.Transtroemerio kūrinių, dar paminėtini rinkiniai „Pusiau užbaigtas dangus“ (Den halvfardiga himlen, 1962), „Nakties regėjimas“ (Morkerseende, 1970), „Tiesos užkarda“ (Sanningsbarriaren, 1978), „Gyviesiems ir mirusiesiems“ (For levande och doda, 1989), „Takai“ (Stigar, 1973), „Liūdesio gondola“ (Sorgegondolen, 1996).
T.Transtroemeris buvo vedęs ir turėjo dvi dukras.