1964 m. spalio mėn. Nikita Chruščiovas grįžęs iš atostogų sužinojo, kad daugiau nebevadovauja TSRS. Jį nuo pareigų nušalino Leonidas Brežnevas, kuriuo jis pasitikėjo ir žvelgė į jį kaip į savo protežė. Tas pats scenarijus gali pasikartoti ir V. Putino atveju.

Apie tai parengtoje ataskaitoje pavadinimu „Ar V. Putinas išgyvens?“ rašo JAV žvalgybinės-analitinės įmonės „Stratfor“ ekspertai. Ataskaitoje dėstoma, kaip V. Putinas kūrė savo politinę karjerą ir atėjo į valdžią.

Ekspertų manymu, būtent V. Putinas tapo Boriso Jelcino įpėdiniu, nes vykstant karui Kosove Kremlius pasirodė negalintis pasipriešinti tiek politine, tiek ir karine prasme Vakarams, kurie grasino Serbijai karu.

B. Jelcinas protestavo, tačiau NATO ir JAV nedomino Rusijos nuomonė dėl šios šalies sugriautos kariuomenės ir ekonomikos dešimtajame dešimtmetyje. Galiausiai Kremlius išsireikalavo, kad į Kosovą būtų įvesti taikdariai, o taip pat ir reikšmingo Rusijos kariuomenės dalyvavimo misijoje. Vis dėlto Rusijos žodis taip ir netapo svarus Kosovo konflikte, rašo zn.ua.

Iš kairės: JAV prezidentas Jimmy Carteris, vertėjas Viktoras Suchodrevas ir Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas
Foto: AFP/Scanpix

Rusijos prezidento postą užėmusiam V. Putinui buvo skirtas griežto valdytojo, įvykdysiančio visus būtinus pakeitimus kariuomenėje, vaidmuo. Iki praėjusių metų įvykių jam pavyko šį vaidmenį atlikti, tačiau įsiveržimas į Ukrainą, anot ekspertų, – reikšminga V. Putino klaida.

Kai prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo dėl Maidane vykusių protestų, o Kijeve ir vėl įsitvirtino provakarietiška valdžia, V. Putinas pamanė, kad Rytų Ukrainoje prasidės masinis sukilimas, tačiau jo spėjimai nepasitvirtino.

Taigi V. Putinas pasiryžo karinei agresijai, užgrobdamas Krymą ir nedidelę teritoriją Donbase, kurią jis faktiškai kontroliuoja ir dabar.

Vis dėlto galimybės daryti įtaką Kijevui jis neteko. Atsarginis V. Putino planas – panaudoti Ukrainą ir energetikos šantažą tam, kad Europos ir JAV pozicija dėl Rusijos išsiskirtų, tačiau Malaizijos oro linijų „Boeing 777“ numušimas šiuos planus sugriovė. Europiečiai ir amerikiečiai suprato, kad būtent Rusija perdavė prorusiškiems separatistams priešlėktuvinės gynybos priemones, taip pat ir atsiuntė karių, kurie moka šiomis priemonėmis naudotis. Taigi Rusijai nepavyko padalinti Vakarų.

„Šiuo metu V. Putinas iš efektyvaus ir patyrusio valdytojo, vykdančio griežtą politiką, virto pavojingai nekompetentingu politiku, kuris remia beviltišką separatistų kovą, tiekdamas jiems ginklų“, - teigiama „Stratfor“ parengtame dokumente. Ekspertai mano, kad V. Putino ateitis jau aiški – labiausiai tikėtina, kad jo laukia N. Chruščiovo likimas.

1964 m. N. Chruščiovas nesėkmingai jam pačiam užbaigė konfliktą su JAV, pagrasindamas dislokuoti branduolinius ginklus Kuboje, o tai sumažino partinio elito paramą jam. Sovietinės ekonomikos smukimas taip pat atliko N. Chruščiovui nepalankų vaidmenį, todėl bendražygiai „atleido“ jį ir Centrinio komiteto pirmininku skyrė Leonidą Brežnevą.

Pralaimėjimas tarptautinėje politikoje ir ekonominės nesėkmės privertė iš pareigų trauktis vieną autoritetingiausių to laiko lyderių. Šiandien ekonominė Rusijos būklė taip pat katastrofiška. Rodikliai blogesni nei N. Chruščiovo ar B. Jelcino laikais ir artimiausiu metu jie tikrai negerės. Dėl karo Ukrainoje Rusijos ekonomikos augimas sustojo ir prasidėjo gili recesija.

Valstybės skola per pastaruosius ketverius metus padvigubėjo, o keli Rusijos regionai atsidūrė ties bankroto riba. Dalis gavyba užsiimančių ir metalurgijos įmonių Rusijoje jau bankrutavo. Karas Ukrainoje dar labiau pablogino Rusijos ekonominę situaciją. Kapitalo nuotėkis vien per pirmą ginkluoto konflikto pusmetį pasiekė 76 mlrd. JAV dolerių (71,46 mlrd. eurų), o tiesioginės investicijos iš užsienio 2014 m. sumažėjo 50 proc. Visa tai įvyko naftos kainų smukimo fone.

V. Putino populiarumas staigiai išaugo po sėkmingų olimpinių žaidynių Sočyje ir Krymo okupacijos. Tai neturėtų stebinti, nes V. Putino politinė karjera paremta griežto valdytojo įvaizdžiu. Karinės sėkmės nukreipia rusų dėmesį nuo rimtų ekonominių problemų. Vis dėlto realybė V. Putinui ir jo režimui tapo rimtu iššūkiu. Ekspertai pastebi, kad Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir Maskvos mero Sergejaus Sobianino populiarumas nėra nė kiek mažesnis nei V. Putino.

Borisas Jelcinas, Vladimiras Putinas

Nevertėtų atmesti galimybės, kad artimiausiu metu jų populiarumo reitingai gali dar labiau išaugti. Be to, perversmą Kremliuje gali surengti ir Generaliniam štabui vadovaujantis Sergejus Ivanovas bei Rusijos saugumo tarybos pirmininkas Nikolajus Patruševas.

„Yra ir kitų pretendentų. Galiausiai kas būtų pagalvojęs, kad Michailas Gorbačiovas bus pašalintas iš valdžios? Istorija liudija, kad lyderiai, savo politiką kuriantys pasitelkę „raumenis“, ir tuo pačiu darydami dideles ekonomines klaidas, neišgyvena“, - rašoma straipsnyje.

V. Putino aplinkoje jau dabar yra tų, kurie mano, kad susitvarkytų su šalies prezidento pareigomis geriau už V. Putiną. Jie kaip ir daugelis Europos lyderių nori, kad V. Putinas pasitrauktų iš posto, o tai naudinga maištininkams.

Vis dėlto demokratinių permainų po V. Putino režimo nuvertimo Rusijoje tikėtis taip pat nevertėtų, kadangi per 15 metų jis sukūrė totalitarinę valdžios sistemą, kurios atsikratyti bus sudėtinga. Be to, V. Putinas sugrąžino į Kremlių kai kuriuos sovietinius elementus.

Pavyzdžiui, jo artimoji aplinka, priimanti svarbius sprendimus, - tai TSRS Politinio biuro analogas. Kaip ir sovietiniais laikais, šiame „Politiniame biure“ gali vykti intrigos. Neseniai „Washington Post“ rašė, kad skandalinga V. Putino „mirtis“ primena dažnai apie diktatorius skleidžiamas kalbas.

Lygiai toks pat scenarijus kartojasi kiekvieną kartą, kai iš akiračio dingsta autoritariniai vadovai: Fidelis Castro, Si Dzinpingas (Xi Jinping), Ali Khamenei ar Robertas Mugabe. V. Putinas tik papildė jų gretas.