Interviu leidinio „Novaja gazeta“ korespondentei Jelenai Kostiučenko rusų kareivis Dorži Batomunkujevas iš Ulan Udės pasakojo, kaip jį, neparašiusį pareiškimo dėl atleidimo, ir tarnybos draugus nieko nepaaiškinę išsiuntė į Donbasą – visi ir taip suprato, kad važiuoja šaudyti chocholų (niekinamas ukrainiečių pav.), bet negalėjo nevykdyti įsakymo, be to, tikėjo, kad vykdo teisingumą.
Na o kareivio giminaičių teigimu, Gynybos ministerija pripažino, kad išsiuntė jį į Ukrainą.
J. Kostiučenka pateikia tikslius D. Batomunkujevo duomenis: 5 atskira tankų brigada (Ulan Udė), Nr. 46108 karinis dalinys, šauktinės tarnybos kareivis, pašauktas 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. birželį sudarė sutartį trejiems metams, asmeninis numeris 200220, karinio bilieto numeris 2609999.
Šiuo metu jaunuolis, kuriam, jo teigimu, vos 20 metų, bendrauja su žurnaliste Donecke, srities Centrinės klinikinės ligoninės Nudegimų skyriuje.
„Veidas apdegęs, aptvarstytas, per tvarstį veržiasi kraujas. Plaštakos irgi aptvarstytos. Ausys apdegusios“, – apibūdina jo būklę J. Kostiučenka. Jaunuolį sužeidė prie Logvinovo, netoli Debalcevės.
Primename, kad apie kareivį anksčiau rašė po jo susitikimo su Josifu Kobzonu. Buvo pranešama, kad atlikėjas viešėdamas Donecke lankėsi ligoninėje ir bendravo su buriatu, o šis pasakojo, kad yra taikytojas, kilęs iš Mogojtuj kaimo.
„Važiuojame bombarduoti chocholų“
D. Batomunkujevas papasakojo, kad pateko į Donbasą savo noru. Jo teigimu, Ulan Udėje artėjant spaliui ėmė rinkti šauktinius kareivius, kad suformuotų tankų batalioną. Prie jų prisijungė kareiviai iš Kiachtos (Buriatijos rajono Kiachtinskij administracinis centras).
„Mūsų tankų batalioną sudaro 31 tankas. Mus visus sukvietė, susipažinome, keturias dienas kartu pagyvenome, ir viskas – į ešeloną“, – pasakojo jis.
Jo teigimu, vadovybė teigė, kad siunčia kareivius į mokymus į Rostovo sritį, bet jie puikiai suprato, kur juos veža: „Važiuojame bombarduoti chocholų.“
O ešelonai buvo siunčiami kasdien: „Mūsų buvo penktas, spalio 25-ą arba 27-ą.“ Jaunuolio teigimu, buvo galima atsisakyti, vykti nieko nevertė.
Anot jo, kareiviai atvyko į „Kuzminskij poligoną“ (veikiausiai, kalbama apie Kuzminkos poligoną Rostovo srityje). Jis ten pateko, dar būdamas šauktiniu.
„Mano sutarties laikas turėjo baigtis lapkričio 27 d. Į Rostovą atvykome spalį, dar buvo nesibaigęs mano sutarties laikas. Taigi sutartis prasidėjo jau čia“, – pasakojo D. Batomunkujevas ir paaiškino, kad pareiškimo dėl atleidimo jis nerašė ir turi būti laikomas Rusijos kariuomenės kariu.
„Pasą pasiliko kariniame dalinyje, karinį bilietą – poligone“
Kaip pasakojo jaunuolis, mokymai vyko tris mėnesius. „Mokymuose vaikė kaip Sidorovo ožkas. Galiu pasakyti, kad paruošė tikrai rimtai – ir mūsų snaiperius, ir visus tipų karius.“ O vasario 8 d. kareivius netikėtai išsiuntė prie Rusijos sienos: „Mūsų grupės kapitonas tiesiog atėjo ir pasakė: „Viskas, vaikinai, važiuojam, aukščiausias pasirengimas.“
Išvažiuojant iš poligono jiems liepė atiduoti mobiliuosius telefonus ir dokumentus. Rusų kareiviai kariavo be skiriamųjų ženklų. „Tankus dar Ulan Udėje uždažėme... Uždažėme numerius, ant kieno tankų buvo gvardijos ženklelis – irgi (uždažė). Antsiuvus, antpečius – čia nuėmė... pasą kariniame dalinyje pasiliko, karinį bilietą – poligone“, – pasakojo jis.
„Iš Kuzminskij (poligono) išvažiavome prie Rusijos sienos, sustojome miško juostoje. Įsėdau į tanką, dar buvo šviesu, išlipau iš tanko – jau buvo tamsu“, – pasakojo jaunuolis. Jis paaiškino, kad jo akyse sieną kirto apie 300 asmenų, visi – iš Ulan Udės.
„Tankų batalioną sudaro apie 120 žmonių – trys tankų kuopos, aprūpinimo būrys. Žinoma, dar pėstininkai... Kiekvienoje kuopoje – po 10 tankų. Prie 10-ies tankų pridedama po tris kovines pėstininkų mašinas, medicinos automobilis ir penki „Ural“ (sunkvežimiai) su šaudmenimis. Tarp šaudmenų buvo ir valdomų raketų, „kumuliacinių, skeveldrinių“.
„O ką daryti? Juk nesustosi. Duotas įsakymas“
D. Batomunkujevo teigimu, niekas nesakė, kur ir kokiu tikslu vyksta kariai, visi ir taip viską suprato.
„Visi suprato, kad kertame sieną. O ką daryti? Juk nesustosi. Duotas įsakymas“, – aiškino jaunuolis. Bet kur tiksliai pateko, kariai sužinojo tik tada, kai atvažiavo: „Perskaitėme, kad Doneckas. Kai į miestą įvažiuoji.“
Rusų kareivių prašė nebendrauti su taikiais gyventojais, paaiškino, jog „70 proc. gyventojų čia – už „krapus“. Na o kareivio nuomone, jis „žudė krapus“ būtent dėl taikių gyventojų: „Žinau, kad koviausi už teisybę.“
Ką konkrečiai daryti, kareiviams nepaaiškino: „Štai ugnies sujungimo pozicija, ten žiūrim, nieko neišleidžiam. Kas važiuoja – iš karto šauti, iš karto – ugnis.“
Sprendžiant iš jaunuolio pasakojimo, rusų kareiviai kovojo ne su separatistais, o vietoje jų. „Kai reikia važiuoti toliau priešą spausti, sukilėliai atsisako važiuoti. Sako: „Mes ten nevažiuosime, ten pavojinga.“ O mums – įsakymas pulti toliau“, – aiškino vaikinas.
Newsru.com atkreipia dėmesį, kad D. Batomunkujevo pasakojimas sutampa su anksčiau žiniasklaidos rastais įrodymais – vykdyti karinių užduočių siunčia tuos, kas moka kautis, bet kai užduotis atlikta ir vienas ar kitas punktas užimtas, juos siunčia į užnugarį, o žurnalistus sutinka jau vietos „sukilėliai“.
Tačiau anksčiau žiniasklaidoje buvo rašoma, kad kariai šauktiniai rašė pareiškimus dėl atleidimo, kad galėtų vykti į Donbasą.
Rusijos Gynybos ministerija pripažino, kad siuntė šauktinius kareivius į Ukrainą, sakė vieno kareivio motina
D. Batomunkujevą sužeidė per tankų mūšį – į jo tanką pataikė sprogmuo, ir tankas užsidegė.
„Išlipau iš tanko, nuo tanko nukritau, ir ėmiau voliotis, kad užgesinčiau ugnį... Paskui privažiavo kovinė pėstininkų mašina, vairuotojas iššoko: „Ateik čia.“ Žiūriu – jis turi raudoną gesintuvą. Jis mane užgesino.“ Jaunuolį nuvežė į Horlivką, ten paguldė į reanimacijos skyrių, paskui išvežė į Donecką.
„Operacijos kol kas nedaro, nes sunkiai ištverčiau kelionę“, – aiškino jis.
Jaunuolis pasakojo, kad neturi pretenzijų Rusijos vyriausybei, kuri išsiuntė jį į Ukrainą.
Komentuodamas šalies valdžios veiksmus jis atkreipė dėmesį, kad ji visam pasauliui sako, neva karių nėra, nors tai – akivaizdus melas. D. Batomunkujevas papasakojo, kaip jų kuopa klausė radijo laidą, kurios klausytojus – Ukrainoje esančius rusų kareivius, tikino, kad Donbase nėra kareivių iš Rusijos.
„Anksčiau buvo Tarybų Sąjunga ir Amerika – dvi geopolitinės galiūnės. Paskui žlugome. Dabar vėl keliamės, vėl ima mus pulti, bet mūsų jau nebesužlugdys. Tačiau jie užims Donbasą, apvers, pastatys, jei ką, raketos nuskris iki Rusijos“, – aiškino kareivis savo poziciją. Ir pridūrė, kad per mokymus po šaukimo jiems leisdavo žiūrėti per televizorių naujienų laidas.
Po pokalbio su žurnaliste sužeistą kareivį ir jo nelaimės draugus atvežė iš Donecko į apygardos karinę ligoninę 1602 (Rostovas prie Dono, Vojenvedo rajonas). Tačiau jų neįtraukė į priimamojo sąrašą. Na o rusų kareivio motinai, jos teigimu, patvirtino, kad jos sūnus iš tiesų yra kareivių, siųstų iš to dalinio į Ukrainą, sąraše. Gynybos ministerija pažadėjo apmokėti jo gydymą.