Pagyveno kaip dauguma rusų: suprato, koks galingas ginklas V. Putino rankose

Amerikiečių dienraščiui „The New York Times“ straipsnį parašęs rašytojas Gary'is Shteyngartas sumanė atlikti eksperimentą ir šių metų pradžioje savaitei apsistojo Niujorko „Four Seasons“ viešbutyje, kur visą savaitę – su pertraukomis miegui ir pasiplaukiojimui baseine – žiūrėjo tik Rusijos valdžios kontroliuojamą valstybinę televiziją. Ką gi jis atrado?

Jo teigimu, Rusijos nepriklausomos nevyriausybinės visuomenės apklausas atliekančio organizacijos „Levada Center“ duomenimis, 90 proc. rusų naujienas sužino būtent žiūrėdami televiziją.

G. Shteyngartas nusprendė sužinoti: „Kas atsitiks man, amerikanizuotam romanistui, kalbančiam rusiškai, kuris vaikystėje emigravo iš Sovietų Sąjungos, jeigu aš pasinersiu į savo televizijos prafiltruotų buvusių tautiečių sąmonę? Ar išmoksiu mylėti Vladimirą Putiną taip, kaip, jų pačių teigimu, myli jį 85 proc. rusų? O gal aš tiesiog išsikraustysiu iš proto?“ Dėl viso pikto jis pasirūpino raminamaisiais, migdomaisiais ir skausmą malšinančiais preparatais.

Pirma diena

„Žvelgiu tai į vieną monitorių, tai į kitą. Nutildau „Pirmąjį kanalą“, pagarsinu „Rossiya-1“, o kiek tyliau įjungiu NTV“, – rašo G. Shteyngartas. Jis pamato azijinės išvaizdos neūžaugų, kurie šaudė vienas į kita iš konfeti. Taip pat atletiškų šokėjų pasirodymą pažymint rusų sportininkų pergales Sočio olimpinėse žaidynėse, taip pat du meškų kostiumais apsirėdžiusius vyrus, kurie šoko breiką.

„Įdomu yra tai, kad Rusijos televizija išsaugojo visas amerikietiškos ir europietiškos popkultūros eras ir be pabaigos kombinuoja jas vis naujais būdais. Ir kuo tai atrodo absurdiškiau – tuo geriau.

Žurnalistas teigia neveltui pasirinkęs „Four Seasons“ viešbutį, nes jame pilna rusų: „Louis Vuitton“ ir „Chanel“ drabužiais apsirėdžiusių ir tų pačių firmų aksesuarais apsikarsčiusių močiučių ir jų anūkių. O už lango priešais „Park Avenue“ gatvės 432 numeriu pažymėtame plote statomas dangoraižis, kuriame įrengtuose prabangiuose butuose, be kitų, apsigyvens ir rusų oligarchų.

G. Shteyngarto nuomone, praėjusiais metais Rusija eilinį kartą pasikeitė. Nors gal reikėtų tiksliau pasakyti, kad V. Putinas žengė ryžtingesnį žingsnį – tapo užkariautoju. Tiesa, metai turėjo pasibaigti kitaip: olimpiada Sočyje turėjo parodyti, kad Rusija yra pajėgi konkuruoti su Vakarais.
Tačiau vasarį Ukraina „ištrūko iš Kremliaus orbitos, o V. Putinas nusiuntė rusų pajėgas, kad užimtų, o vėliau aneksuotų Krymą“, rašo G. Shteyngartas.

Krymo praradimas buvo viena iš giliausių žaizdų nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo laikų, o jo pakartotinis užkariavimas leido V. Putino reitingui pralenkti pastarąjį šimtmetį Rusiją valdžiusių lyderių populiarumą.

Kitas V. Putino žingsnis – prorusiškų separatistų rėmimas Donbase – sukėlė karą, per kurį jau žuvo daugiau nei 5 tūkst. žmonių ir kuris paskatino Vakarus įvesti prieš Rusiją sankcijas. Tačiau labiausiai režimas nusilpo dėl kritusių naftos kainų, pažymi straipsnio autorius.

„Tuo metu, kai „Brent“ naftos kaina ir rublio kursas krenta, propagandos banga per Rusijos televiziją tik auga“, – pabrėžia G. Shteyngartas.

Per televiziją rodo bendraslavišką rusų-ukrainiečių-baltarusių koncertą, kurio vedėjai išvardija rusų žvaigždes, kurioms neleista įvažiuoti į Ukrainą po Krymo invazijos. „Mes neturime tokių „juodųjų sąrašų, – sako jie. – Mes visiems linkime meilės ir draugystės be jokių boikotų.“

G. Shteyngartui atrodo, kad Rusijos geopolitika primena mokyklos klasę: Rusija elgiasi tarsi ambicingas vaikas, kuris tuo pačiu nori būti ir pastebėtas, o taip pat kad jį gerbtų. „Įsiveržimas į Krymą ir kruvinas konfliktas Rytų Ukrainoje pritraukė viso pasaulio dėmesį, tačiau dabar pasaulio galingieji nebekviečia Rusijos į svečius, o laiškus jai rašo tik Kim Jong Unas ir Raulis Castro“, – pažymi straipsnio autorius.

Antra diena

G. Shteyngartas pastebi, kad visų trijų federalinių kanalų vedėjai kalba vienodu tonu. Lygiai taip, kaip ir V. Putinas savo viešų pasisakymų metu. Šį toną galima apibūdinti taip: „Iš mano lūpų skamba neginčytina vyriška tiesa“. Kartais jį papildo šaltas sarkazmas.

Nepaisant rublio kurso smukimo ir žmonių skurdimo, V. Putino populiarumas nemažėja. „Prie to labai prisideda žiniasklaida, kuri įgyvendina dvigubą strategiją. Pirma, kaltė už ekonominę šalies padėtį permetama Vakarams ir jų sankcijoms. Antra, naujai atgimusi Ukrainos demokratija vaizduojama kaip nacių ir fašistų su fakelais judėjimas, esą tiesiogiai paklūstantis Vakaruose esančių šeimininkų nurodymams“, – rašo straipsnio autorius.

Jis pabrėžia, kad Rusijoje beveik visos šeimos nukentėjo nuo Adolfo Hitlerio, ir nacizmo minėjimas jiems primena, kad istorinės žaizdos dar nėra užgijusios.

Trečia diena

Per NTV rodo filmą „Ideali pora“. Straipsnio autoriui jis pasirodė „ištęstas, daugiažodis ir juokingai „tyras“, kaip ir dauguma rusiškų romantinių komedijų“. Anot G. Shteyngarto, Rusijos visuomenei būdingas itin prieštaringas požiūris į seksą: „naujasis konservatizmas, kurį skatina Stačiatikių bažnyčia, susiduria su progresinėmis nuomonėmis, kurias sugebėjo įskiepyti Tarybų Sąjunga“.

Šiais laikais tokiuose filmuose, kaip „Ideali pora“, beveik nėra atvirų sekso scenų, tačiau „per televiziją žiūrint šiuolaikinius šokių projektus, kyla noras dėl viso pikto užsidėti „viso kūno prezervatyvą“, pripažįsta straipsnio autorius.

Ketvirta diena

„Šliaužioju per sniegą Kijeve ir ieškau savo mobiliojo telefono, kurį atėmė neonaciai-fašistai“, – rašo G. Shteyngartas ir vėliau paaiškina, kad tai buvo tik sapnas. „Esu kelis kartus buvęs Rusijoje svečiuose ir tų kelionių metu būdavo prabusdavau naktį su mintimi: „O jeigu uždarys sienas? O jeigu man teks ten gyventi iki gyvenimo pabaigos“, – rašo G. Shteyngartas. Tą naktį jam nedavė miegoti panašios mintys.

Per žinias pranešė, kad Didžiojoje Britanijoje susidūrė 35 automobiliai. Šalį taip šokiruoja žinia, kad princas Andrew įsivėlė į sekso skandalą , kuriame figūruoja ir nepilnametė, kuri neva buvo laikoma „seksualinėje vergovėje“.

„Rusai, priešingai, gyvena pavyzdingą nefašistinį gyvenimą, – rašo straipsnio autorius. – Rusijos šiaurėje mes susipažįstame su Aleksejumi Triapicyninu, kuris vadinamas „Žemės druska“. Jis dirba paštininku mažyčiame kaimelyje, ir, kažkodėl, negeria ir nerūko. Jis yra naujo dokumentinio filmo herojus. Jo žmona taip pat yra „Žemės druska“. „Esu pati paprasčiausia moteris, – sako ji. – Viską moku: ir šaudyti, ir antis medžioti.“

Anot G. Shteyngarto, tai yra akivaizdi pamoka visiems rusams, ypač išpaikusiems maskviečiams: „Artėja sunkios dienos. Mokykitės šaudyti ir medžioti antis“.

Penkta diena

Pas G. Shteyngartą jau apsilanko psichologas. Per vieną televizijos kanalą rodo ukrainiečio prekeivio narkotikais areštą Maskvoje, o kitame – „du vyrai be sąmonės guli žolėje, o tarp jų – tuščias butelis degtinės“.

„Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu mano tėvai nebūtų manęs išvežę iš Rusijos. Kur dabar būčiau? Visa tai būtų mano nuolatinė realybė“, – G. Shteyngartas psichologui rodo į tris ekranus.

Šešta diena

G. Shteyngartas žiūri laidą „Vyriška/Moteriška“, kuri jam primena kultinę Jerry Springerio šou. Laidos viešnia yra kaimo gyventoja Tatjana, kuri nori sužinoti, kas yra jos vaiko tėvas. Dešimtys to paties kaimo gyventojų atliks tėvystės testą.

Skirtingai nuo panašių J. Springerio laidos herojų, Tatjana neatsakinėja žiūrovams ir vedėjui, kurie ją žemina.

„Ji savaip yra ideali naujosios V. Putino Rusijos pilietė. Ji moka laikyti liežuvį už dantų, kai ant jos nuolat šaukia valdžios atstovai“, – pažymi straipsnio autorius.

G. Shteyngartas suvokia, kad nebegali ramiai žiūrėti rusiškų žinių laidų neišgėręs bent dviejų mažų „Absolut“ buteliukų. „Aš ištirpstu absurde ir grėsmingoje atmosferoje, tarsi ką tik grįžęs po sunkios darbo dienos, kurios metu aš kovojau su vagiančiais viršininkais ir vagiančiais kelių policininkais kažkur Tomske ar Omske. Koks galingas ginklas yra ta V. Putino televizija. Kaip meistriškai jie sujungia nostalgiją, pyktį, paranoją ir tingų humorą. Kaip greitai ji tuo pačiu metu slopina tavo jutimo organus ir skatina pyktį“, – rašo straipsnio autorius.

Septinta diena

Du kanalai tiesiogiai rodo šv. Mišias stačiatikių Kalėdų proga. Staiga kamera peršoka iš Kristaus gelbėtojo cerkvės Maskvoje į mažytę cerkvę kažkokiame mažame miestelyje. „Paprastą megztinį apsivilkęs ir susikaupęs į priekį žiūri V. Putinas, švenčiantis Kalėdas baltomis skarelėmis pasipuošusių mergaičių apsuptyje. Net ir šioje religinėje aplinkoje V. Putino žvilgsnis yra nenusakomas“, – pastebi G. Shteyngartas.

„V. Putinas yra centrinė šio gyvo paveikslo dalis. Tai patenkintas žmogus. Štai kame yra Rusijos televizijos didingumas ir štai kodėl buvo taip sunku visą savaitę ją žiūrėti. Jeigu nesi labai tikintis, nesibaigiantis Rusijos televizijos ūžesys tik dar labiau tau primena, koks vienišas esi, palyginus su kitu žmogumi. Tas žmogus – Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Tai jo televizijos kanalai. Tai jo laidos, jo svajonės ir jo tikėjimas“, – konstatuoja G. Shteyngartas.

Jis taip pat prisiminė, kaip prieš kelerius metus Maskvoje jį vežė girtas taksi vairuotojas, kuris sakė, kad negali išmaitinti šeimos ir galvoja apie emigravimą į Jungtines Valstijas. Žurnalistas pasiūlė jam pagalvoti apie Kanadą. „Į Kanada? Niekada! Aš galiu gyventi tik supervalstybėje“, – pabrėžė taksistas.

G. Shteyngartas pakomentavo: „Nesvarbu, kad tikrasis Rusijos kelias driekiasi nuo jos naftos telkinių tiesiai iki to dangoraižio „Park Avenue“ gatvėje. Kai žiūri „Putino šou“, gyveni jo supervalstybėje. Tu – sukilėlis Ukrainoje, narsiai naikinantis ginklu, kurį atsiuntė Rusija, kažkada buvusį šiuolaikinį Donecko oro uostą. Tu – rusakalbė bobutė, kuri stovi prie savo sugriauto namo Luhanske ir keikia fašistus-nacistus, kaip, veikiausiai, tai prieš daugiau nei 70 metų darė ir jos motina, kai įsiveržė vokiečiai. Tu – dvasininkas, šventinantis fotogenišką Rusijos humanitarinį konvojų, kuris siunčiamas į fronto liniją.“

„Kentėti ir išgyventi – štai, tikriausiai, yra rusų gyvenimo prasmė. Taip buvo anksčiau, taip bus visada. Tai yra fantazija, kurią kiekvieną vakarą palaiko „Pirmasis kanalas“, „Rossiya-1“ ir NTV.

G. Shteyngartas mano, kad pasikeis karta, ir „Pirmojo kanalo“ naujienos jiems atrodys juokingos. Jaunimas jas žiūrės ir stebėsis, kokias nesąmones išgyveno jų tėvai ir vis dėlto tapo garbingais žmonėmis.

„O aš ir vėl bėgu iš Rusijos“, – rašo G. Shteyngartas, su malonumu išjungiantis monitorius.