„Paklausėte ir bėga šiurpai per kūną. Buvo baisu“, – kalbėjo pora.
Pasak jų, šalies prezidentui Petro Porošenkai priekaištauti galima tik dėl to, jog į susitikimus su Vladimiru Putinu jis nesiveda ekstrasenso ir psichologo.
„Juk paprasti žmonės suprasti jį nepajėgūs“, – juokais per „Maidano“ aukų minėjimo metines sakė sutikta pora.
Ukraina metai po revoliucijos: kraujuojanti, bet tvirta
Kijevo Nepriklausomybės aikštėje esanti Instituto gatvė nusidažė raudona kraujo spalvos šviesa, o į apsiniaukusį dangų kilo prožektorių šviesos, žyminčios žuvusių laisvės gynėjų – „Dangiškosios šimtinės“ – mirties vietas.
Savaitgalį Kijevas minėjo revoliucijos metines. Prieš metus daugybė protestuotojų žuvo nuo snaiperių kulkų.
Penktadienį, aukų pagerbimo ceremonijos metu, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenka pareiškė, jog snaiperių komandos, žudžiusios civilius protestuotojus „Maidane“, buvo pavaldžios Rusijos Prezidento Vladimiro Putino patarėjo Vladislavo Surkovo įsakymams.
„Mūsų Saugumo departamento vadai mane informavo, jog apklausų metu specialiųjų pajėgų grupės „Alfa“ kovotojai, veikę protestuose, paliudijo gavę įsakymus iš V. Surkovo“, – sakė V. Porošenka.
Kijevo centre buvo eksponuojami ir apčiuopiami Rusijos dalyvavimo kare įrodymai – iš Rytų Ukrainos atgabenta rusiška karinė technika, ginkluotė bei bepiločiai lėktuvai.
Šią eskpoziciją po sekmadienį vykusios „Orumo“ eisenos apžiūrėjo ir joje žygiavusi Lietuvos prezidentė, kartu su Ukrainos, Baltijos šalių bei Lenkijos vadovais.
Jaudinantis renginys
„Dangiškosios šimtinės“ pagerbimo ceremonija „Maidane“ gniaužė kvapą – į dangų kylantys prožektoriai, ženklinantys protestuotojų žūties vietas, tūkstančiai žmonių su žvakėmis ir kalnai gėlių prie žuvusių laisvės gynėjų memorialų.
Nors iki šiol šalis kraujuoja, tačiau piliečių valios tai nepalaužė.
„Sunkumai verčia dar labiau vienytis ir tikėti. Juk norint, kad būtų gerai, pirmiausia turi būti blogai“, – sako minėjime dalyvavęs Aleksėjus.
Užgrojus „Plyve koča po Tysini“, žmonių veiduose, apšviestuose prožektorių šviesos, blizgėjo ašaros.
„Tai ne liūdesio ašaros, o prisiminimai. Prieš metus šalis susivienijo, sukilo prieš visa griaunantį valdžios aparatą ir negailėdami gyvybių iškovojo permainas savo šalyje. Kas gali būti garbingiau?“ – DELFI sakė su žvake rankose aikštėje stovinti Kijevo gyventoja Dina.
Kūrinys „Plyve koča po Tysini“ („Plaukia antys per Tysinę“ – liet.) sukurtas pagerbiant žuvusiuosius Ukrainos partizanus, gynusius Užkarpatę. Šis graudus, tačiau didingas kūrinys, keletui Ukrainos kartų asocijuojasi su karu.
„Brangi mama, kas gi bus, jei aš žūsiu svetimoje žemėje?“ – dainoje klausia į karą išeinantis jaunuolis.
„Mano brangus sūnau, tave palaidos kiti žmonės“, – šiam atsako mama.
Daugybė Ukrainiečių žuvo nuo snaiperių kulkų vasario 18-20 dienomis, o 21-ąją buvo palaidoti masinėse laidotuvėse skambant būtent šiam kūriniui.
„Plaukia antys per Tysinę“ tapo „Dangiškosios šimtinės“ himnu.
Reikia įvardinti nuveiktus darbus
Nepaisant daugiatūkstantinės minios savaitgalio minėjimuose, revoliucijos metinių renginiai sulaukė ir prieštaringų vertinimų dėl renginio išlaidų ar nusivylimo esame valdžia, lauktais pokyčiais.
„Sutinku, jog reikia pagerbti žuvusiuosius ir jų artimuosius, deramai sutikti valstybių prezidentus. Tačiau negaliu žiūrėdama į šį pompastišką minėjimą nepaskaičiuoti, kiek neperšaunamų liemenių, šalmų ir kareiviškų batų jam išleista. Šių pinigų taip reikia kovojantiems ir elementariausių apsaugos priemonių stokojantiems kariams“, – savo nuomone dalijosi kiek nuošaliau su grupe bičiulių renginį stebėjusi, prieš metus protestuose dalyvavusi Ivana.
Anot moters, metines reikėjo paminėti kukliai ir simboliškai: „Tyloje ateina Prezidentas, įvardija, kiek korumpuotų valdininkų ir išdavikų nuteista, kokios klaidos padarytos ir ką toliau žadama taisyti. Žuvusiesiems tai būtų geriausias pagerbimas už jų kovą“.
Tačiau dauguma kalbintų metinių minėjimo dalyvių sutinka dėl vieno – pagaliau Ukraina moka profesionaliai ir subtiliai rengti šventes ir atsižvelgia į tautos pastabas.
Pokyčiai: ne viskas taip greitai
Praėjus metams po „Euromaidano“ revoliucijos kraujo spalva nudažyta ne tik Instituto gatvė – šalies rytuose Rusijos kariai bei jų remiami separatistai, pamindami tarptautines teisės normas ir laužydami Minsko memorandumo susitarimus toliau užiminėja naujas suverenios šalies teritorijas.
Dalis ukrainiečių kaltina naująją šalies valdžią nuolaidžiavimu okupantams bei per maža kova su korupcija.
Kijeve dirbanti būsima mama Kristina pripažįsta, jog permainų norėjosi greičiau, tačiau šiandieninę valdžią ji palaiko.
„Po „Maidano“ revoliucijos permainų visiem reikia čia ir dabar. Dauguma moka tik reikalauti. Aš asmeniškai balsavau už P. Porošenką bei A. Jaceniuką. Ir aš taip pat noriu permainų. Tačiau puikiai suprantu, kad keli žmonės negali pakeisti visos sistemos, kuri vis dar yra uzurpuota sovietinių valdininkų, mokančių kalbėti tik abejingumo ir korupcijos kalba. Todėl aš palaikau valdžią, o ją kritikuojančiai liaudžiai linkiu permainas pirmiausia pradėti nuo savęs ir savo namų“, – jaunos moters nuomone, dauguma ukrainiečių turi atsikratyti komunistinių įpročių – viską gauti iš valdžios.
Dolerio kursas nesustabo paramos
Praėjus metams po revoliucijos, Ukrainoje dolerio kursas išaugo triskart ir šiandien minimali pensija siekia tik 33 JAV dolerius (945 grivinas).
Duona parduotuvėje kainuoja 15, kavos puodelis kavinėje – 25 grivinas.
Tačiau gyvybiškai svarbi prekė šiandien – užsienyje užsakomos neperšaunamos liemenės Donbase kariaujantiems kariams bei savanoriams, kainuojančios kone tūkstantį dolerių, virto sunkiai įperkame preke.
Kalbėdama apie permainas ir ekonomiką, Kristina pasakoja asmeninę istoriją.
„Kartu su vyru bei keletu draugų padedame kovojantiems kariams. Konkrečiai vienam kariui, kuris buvo du kartus sužeistas ir vėl vyksta kariauti į Antiteroristinės operacijos zoną (ATO), pažadėjome nupirkti neperšaunamą liemenę bei šalmą. Pinigus rinkome apie dvi savaites. Per šį laiką užsienyje perkame liemenė dėl grivinos devalvacijos pabrango pusantro karto“, – savo asmeninę istoriją pasakoja Kristina bei užtikrina, jog daugybė šeimų, net dėl ekonominės krizės šalyje, nenustojo remti Ukrainos laisvės kovos.
Tikėjimas šalimi tik stiprėja
Jauna šeima Aleksėjus ir Dina, uždegusi žvakutes prie „Dangiškosios šimtinės“ memorialo, paklausti, ar galėtų prisiminti įvykius prieš metus, neslepia, jog apie tai kalbėti sunku – „paklausėte ir bėga šiurpai per kūną. Buvo baisu“.
„Tuomet norėjosi visko daugiau ir greičiau. Šiandien viltis tikrai yra, tačiau tikrai negalvojome, kad bus taip sunku. Tikrai netikėjome, kad įsiplieks toks karas, pareikalaujantis aukų kasdien.
Permainų norėjosi daugiau, buvo emocijų, norų. Svarbiausia – Ukraina pagaliau turi normalų Prezidentą. Mūsų manymu, liaudis per žiauriai smerkia valdžią, kuriai tenka sunkus vaidmuo dirbti esant tokiai krizei ir karo padėčiai“, – metus po revoliucijos vertina sutuoktinai, kurie protestuose aktyviai nedalyvavo – daugiau prisidėdavo finansine parama.
Jų nuomone, šiandien valdžioje vis dar yra daugybė žmonių, kurių ten neturėtų būti.
„Reikia keisti visą valstybės valdymo aparatą. Problemas suversti tik Prezidentui neteisinga, – šeima juokais priekaištauja P. Porošenkai tik dėl to, jog į susitikimus su V.Putinu jis nesiveda ekstrasenso ir psichologo. – Juk paprasti žmonės suprasti jį nepajėgūs“
Dina pergyvena dėl savo darbo ir teigia, kad dėl finansinės krizės teko koreguoti planus ir daug ko atsisakyti – „nors dirbu tokioje sferoje, kuri normalios ekonomikos sąlygomis laikosi gerai, tačiau mūsų formacijos įmonė išliko vienintele Kijeve. Liūdna, tačiau ir įmonės viduje jau ruošiamas planas B“.
Anot jos vyro, nepaisant visko, jų aplinkoje nėra žmonių, kurie abejotų ar gailėtųsi, jog „Maidanas“ įvyko.
„Juk dar visai neseniai turėjome kalinį prezidentą, gyvenimas buvo užstrigęs sovietinėje gūdumoje. Šiandien ukrainiečiai įvertino save iš naujo, atsirado tikėjimas. Žinoma, kai tokia sunki ekonominė situacija šalyje, vyksta karas, žmonės tikisi pozityvo. Štai paskutinė gera žinia – nuteisė buvusį Regionų frakcijos lyderį, separatizmu kaltinamą Aleksandrą Jefremovą. Reikia, kad šios pergalės nesiliautų ir viskas bus gerai“, – tikina krizės šalyje nepalaužiama jauna šeima.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.