Vilkstinė traukė pusiau sunaikintas greitosios pagalbos mašinas, sunkvežimius be ratų ir tankus be vikšrų grandinių.
Karius, kuriems pavyko ištrūkti iš apsupto miesto griuvėsių, buvo galima atpažinti iš karto: laukiant autobusų, turėjusių nugabenti juos į Artemivską, pro storą purvo sluoksnį žvelgė siaubo apimtos akys.
Grupė Nacionalinės gvardijos karių iššovė į orą iš Kalašnikovo automatų, kad atšvęstų sėkmingą pasitraukimą.
Nors prorusiškoms pajėgoms tai reiškė strateginę pergalę, o Kijevui – skausmingą pralaimėjimą, ankstyvomis trečiadienio valandomis tūkstančiai ukrainiečių karių pradėjo trauktis iš Debalcevės.
Daugeliui jų tai teko daryti pėsčiomis per aplinkui plytinčius laukus.
Vyriausybės kontroliuojamame Luhanskės kaime, kuris įsikūręs mirtinai pavojingos, iš Debalcevės vedančios 16 km kelio atkarpos pabaigoje, pirmasis leitenantas Jurijus Precharija pasakojo, kaip jis vedė 50 vyrų per laukus ir miškus, kad pasiektų Ukrainos pozicijas.
„Žinojome, kad jei ten pasiliksime, mūsų tikrai lauks arba nelaisvė, arba mirtis“, – sakė jis laikraščiui „The Guardian“, kol pro šalį važiavo šarvuočiai, vežantys šimtus purvinų karių.
Vyriausybės pajėgoms mėginant pridengti besitraukiančius bendražygius, danguje blykčiojo raketos ir griaudėjo sunkioji artilerija.
Prieš išvykdamas iš Kijevo į frontą, priešais prezidentinį lėktuvą stovėjęs ir maskuojančių spalvų paltu vilkėjęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka sakė, kad nurodė pradėti „planuotą ir organizuotą pasitraukimą“ iš strategiškai svarbaus geležinkelių centro, kai priešininkai nesutiko įsileisti stebėtojų iš Europos.
Tačiau pasitraukimas neatrodė vykstantis tvarkingai, ir J. Precharija sakė, kad sprendimą trauktis priėmė aukšto rango vadai mūšio lauke, kai suprato, kad padėtis tampa katastrofiška.
Kiti kareiviai tvirtino, kad jiems bėgant, keliuose tykojo artilerija ir pasalos.
Karo medikas Albertas Sardarianas pasakojo, kad jis buvo pažadintas 1 val. nakties, kad su dar maždaug 1 tūkst. karių sėstų į šarvuočius ir pradėtų staigiai trauktis.
Rytą prorusiškos pajėgos surengė kolonai pasalą, todėl išgyvenusieji toliau turėjo bėgti pėsčiomis, palikdami žuvusiuosius ir sužeistuosius.
„Ten buvo vienas vaikinas, kuriam sprogimas nutraukė ranką. Galėjau tik sustabdyti kraujavimą ir palikti jį patogioje vietoje, tikėdamasis, kad paskui mus sekantys kiti šarvuočiai jį paims“, – teigė A. Sardarianas.
Prie ligoninės Artemivske rūkydami cigaretes, išvargę ir nesunkius sužalojimus patyrę kariai tvirtino, kad Debalcevėje paliko skerdynes ir vienus griuvėsius.
„Miesto nebeliko, jis sugriautas, – sakė karys, vadinamas Jūreiviu. – Po paliaubų praėjus dviem valandoms, prasidėjo siaubingi dalykai... Gyventojai tūno rūsiuose. Liko nepaimta daugybė kūnų, nes separatistai nuolat šaudo“.
„Tai buvo beprotnamis. Tai buvo Čečėnija“, – teigė karys Igoris Nekrasovas, galvoje turėdamas kruviną separatistų konfliktą Rusijos Čečėnijos regione.
I.Nekrasovas sakė manąs, kad priešininkų pusė toliau mėgins užimti strategiškai svarbius miestus. Panašios nuomonės po dviejų žlugusių paliaubų laikosi daugelis šiuo metu Artemivske esančių karių.
„Neįmanoma pasitikėti rusais. Jie meluoja, meluoja ir meluoja, – sakė Igoris, šarvuoto transporterio, kuris rengėsi paimti kitus iš Debalcevės bėgančius karius, artileristas. – Nemanau, kad šios paliaubos suveiks“.
Ukrainos valdžia tikino, kad Debalcevė niekada nebuvo apsiausta, bet karo medikai ir iš miesto pabėgę kariai „The Guardian“ sakė, kad dėl apšaudymo ir užminuotų kelių daugiau kaip savaitę į Debalcevę buvo neįmanoma pristatyti amunicijos ir maisto, į ją negalėjo įvažiuoti greitosios pagalbos automobiliai.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė trečiadienį nurodė, kad per pastarąsias kelias dienas Debalcevėje žuvo 22 ukrainiečių kariai ir 150 buvo sužeisti.
Tačiau tikslus aukų skaičius paaiškės tik po kurio laiko, nes Debalcevėje tebėra likę Ukrainos karių. Artemivsko lavoninės direktorius teigė, kad nuo antradienio vakaro pas juos buvo atvežti 23 karių palaikai. Daugelis jų žuvo nuo šautinių žaizdų: tai ženklas, kad mūšiai vyko iš arti.
Valstybinė Rusijos televizija parodė, kaip maištininkai ant aukšto pastato Debalcevėje iškelia savo vėliavą. Kituose kadruose taip pat buvo matyti kelios dešimtys sučiuptų ukrainiečių karių, vedamų vieno kaimo keliu.
Užimtas miestas, kuriame kertasi greitkeliai ir per kurį eina geležinkelis, jungiantis Donecką ir Luhanską, reiškia svarbią pergalę šių sričių apsišaukėliškoms „liaudies respublikoms“.
„Anglis iš Donecko liaudies respublikos per šį geležinkelio mazgą keliaus į Luhanską ir kitus miestus“, – antradienį iš pozicijų Debalcevės apylinkėse jau pareiškė Donecko lyderis Aleksandras Zacharčenka.
Kiek vėliau į čiurną jį sužeidė netoliese sprogęs minosvaidžio sviedinys.