Grasinimai Baltijos valstybėms, spaudimas buvusiai sovietinei Kazachstano respublikai, vis šiltėjantys santykiai su Graikija, bandant sukiršinti Europos Sąjungą – štai kiek pasirinkimo variantų turi buvęs KGB agentas, bandydamas pakeisti šiuo metu egzistuojančią ir jam akivaizdžiai nepriimtiną pasaulio tvarką.
„Akivaizdžiai matome ir taip susiskaldžiusioje aplinkoje ryškėjančias pasidalijimo linijas“, – per interviu Miuncheno saugumo konferencijos metu pareiškė Italijos diplomatas Lamberto Zannieris, vadovaujantis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO).
Diplomatams desperatiškai ieškant sutarimo, kaip nutraukti kraujo praliejimą Ukrainoje, pasaulio užsienio politikos strategų elitas Miunchene prisiminė būtinybės sutramdyti V. Putiną svarbą – kaip transatlantinės demokratijos Šaltojo karo metais pasipriešino Sovietų Sąjungai.
Skirtingai nuo Šaltojo karo laikų, Rusija šiandien tikrai negali pasigirti pasauliniu sąjungininkų ir bendraminčių tinklu. Šalies ekonomika mažesnė nei Italijos, gamybos apimtis vienam gyventojui mažesnė nei Kipre. Vakarų pritaikytos sankcijos, pinganti nafta ir nuvertėjęs rublis (jo padėtis pastarąjį kartą tokia prasta buvo 1998 metais) šalies ekonomiką drąsiai stumia prie recesijos bedugnės.
Labiausiai Europos valstybių ir Jungtinių Valstijų valdžios pareigūnus glumina V. Putino gebėjimas ekonominius sunkumus paversti asmeniniais privalumais.
V. Putino populiarumo reitingas siekia 85 proc., jis sugebėjo priminti rusams Antrojo pasaulinio karo priešiškumą naciams – kaip priešpriešą jis pateikė modernios Rusijos pavyzdį, kurio derėtų siekti. V. Putinas sau kelia nelengvą užduotį – pakeisti po 1989 metų pasaulyje nusistovėjusią tvarką, kurioje neginčijamos galios statusas atiteko Jungtinėms Valstijoms.
Sočio vizija
Jungtinių Valstijų hegemonija – „pseudo okupacija, tačiau mes su tuo nesitaikstysime“, – vasario 7 dieną Sočyje pareiškė Rusijos prezidentas.
Miunchene visos šalys tarsi kalbėjo apie tą patį, tačiau bendros kalbos taip ir nerado. Jungtinių Valstijų ir Europos atstovai primygtinai tvirtino, kad laisvosios rinkos ir demokratijos plėtra – naudinga visiems. Rusai tokį raginimą atsigręžti į didingas „vertybes“ interpretavo kaip maskuojamas pastangas sugrąžinti Rusiją į niekingą posovietinę būseną.
„NATO ir Europos Sąjungos projektai nėra visa apimantys, jie atmeta Rusiją, o tai veda į aklavietę. Galiu suprasti, kodėl tai priimtina Londonui, Paryžiui, Berlynui, Vašingtonui ir Kijevui, tačiau Maskva to netoleruos, kyla papildomų bėdų. Tai vyksta prie pat mūsų slenksčio“, – pareiškė Rusijos aukštųjų parlamento rūmų užsienio reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas.
Bendras frontas
Nors komentatoriai iš Rusijos labai dažnai Jungtines Valstijas ir Europą jungia į vieną darinį, tai frontas, kurį Maskvos politikai labai aiškiai atskiria. Tai buvo akivaizdu savaitgalį, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kito Europos valdžios pareigūnai bandė nuslopinti Vašingtono iniciatyvą Ukrainą aprūpinti ginklais.
Rusijos energetikos diplomatija tokias valstybes kaip Vengrija ES derybose dėl sankcijų nustūmė į antrą planą. Kremlius sumaniai tiesia rankas į Graikiją – NATO valstybę narę, kurios naujoji valdžia jau purkštauja dėl ES taikomų ribojimų prekybai ir investicijoms Rusijoje.
Susiklosčiusi situacija greičiausiai lems, kad Rusijos neištiks Irano likimas, ir ji nebus atskirta nuo pasaulio prekybos. Norint pritaikyti sankcijas, būtinas vieningas visų 28 ES valstybių narių pritarimas, o šį tikslą pasiekti nėra taip jau paprasta.
Pavyzdžiui, Belgija prieštarauja iniciatyvai atkirsti Rusiją nuo pasaulinės SWIFT mokėjimų sistemos.
Taikinys – Baltijos valstybės?
V. Putinui su Baltijos valstybėmis įsitraukus į ekonominį karą ir siekiant paskatinti prokremliškas nuotaikas Latvijoje ir Estijoje gyvenančių rusų galvose, Baltijos valstybės, priklausančios NATO ir ES, džiaugiasi JAV branduolinio ginklo kaip atgrasymo priemonės suteikiama saugumo garantija.
V. Putinas Rusijos regiono pertvarkymo idėjomis gyvena nuo 2008 metų, kai prasidėjo karas su Gruzija. Dabar jis valdo dvi separatistines Gruzijos teritorijas. Praeitą kovą atėjo Krymo eilė, vėliau prasidėjo prorusiškai nusiteikusių separatistų sukilimas rytinėse Ukrainos teritorijose.
Kazachstanas, kur rusiškai kalba net ketvirtadalis šalies gyventojų – dar vienas nepavydėtinoje situacijoje atsidūręs kaimynas. Kol kas neaišku, kas perims šalies valdžios vairą iš 74 metų Nursultano Nazarbajevo. Baiminamasi, kad, nepasirūpinus sklandžiu valdžios perdavimo procesu, „kils realus pavojus šalies politiniam ir ekonominiam stabilumui“.
Įtempti nervai
Rugpjūtį V. Putinas kaip reikiant išgąsdino Kazachstaną, vienoje prokremliškoje jaunimo stovykloje pareiškęs, kad „didžioji Kazachstano gyventojų dalis pasisako už artimesnius ryšius su Rusija“.
Faktą, kad Europa intensyviai suka galvą, koks bus naujas V. Putino žingsnis, atspindi ir situacija Vašingtone. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pasidalijo į dvi stovyklas. Pesimistai tvirtina, kad V. Putinas kelia tikslą priešintis tariamai Vakarų agresijai, sako prisistatyti nepanoręs JAV pareigūnas.
Antroji grupė, kuriai priklauso ir pats B. Obama, pasisako už europietiško stiliaus diplomatiją, ir tikisi, kad V. Putinas sureaguos į augantį ekonominę spaudimą, galbūt tam pradės ir nauji NATO planai Rytų Europoje, teigia prisistatyti nepanoręs pareigūnas.
„Tai, kas vyksta, sulauks atgarsio ir už Ukrainos ribų. Tai turėtų rūpėti visiems, ne tik Europai, visam pasauliui, visiems, kurie gali tapti potencialiu agresijos taikiniu“, – tvirtina JAV viceprezidentas Joe Bidenas.
Pirminis planas?
Per A. Merkel ir J. Bideno susitikimą Miunchene rytų Ukrainoje ir toliau liejosi kraujas. Nemenka dalis JAV karinių ir žvalgybos pareigūnų teigia, kad dabartinis V. Putino strateginis tikslas yra susisiekimas sausuma su Krymu per Mariupolį, tad masinė operacija 500 tūkst. gyventojų turinčiame uoste paprasčiausiai neišvengiama.
Vos keli užsienio politikos žinovai gali atsakyti į klausimą, ar V. Putinas turi pirminę strategiją ar, priklausomai nuo atsirandančių aplinkybių, planuoja keisti mąstymą. Suomijos prezidentas Sauli Niinisto taikliai pareiškė: „Nesu tikras, ar kas nors numano, ko jis siekia“. Jis teigia, kad Kremliaus tikslas Ukrainoje yra „pasirūpinti nestabilia padėtimi šalyje ir laukti galbūt pasitaikysiančios galimybės imtis ko nors naujo“.
Blogiausio scenarijaus variantą pateikė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jeigu nesugebėsime pasipriešinti Rusijai, V. Putino teritorinis apetitas tik augs: „Po Ukrainos ateis mūsų eilė“.