Autorė užaugo pietų Irane, kur nuolat iš lūpų į lūpas sklinda daug niūrių ir skausmingų istorijų apie jaunas moteris, kurioms nekaltybės praradimas (tikras ar tariamas) užtraukė pačią žiauriausią lemtį.
M. Gholamhosseinpour aiškiausiai prisimena istoriją apie buvusią bendraklasę. Vis dar pamena, kokia ji buvo graži savo vestuvių dieną. Supintas kasas puošė spalvingos gėlės. Buvo labai jauna ir švytinti – kaip vertingas brangakmenis. Kitą dieną po vestuvių ceremonijos jos vyras pareiškė – teisingai ar klaidingai – kad ji nebuvo nekalta: netrukus ji nusižudė.
Kokia turi būti niekinga kultūra šalies, kurioje moterys, įtariamos per anksti praradusios nekaltybę, pasmerkiamos myriop, stebisi straipsnio autorė.
„Pirmiausia apie „makšties žvakutę“ sužinojau pamačiusi ją draugės „Facebook“ paskyroje. Ji paskelbė komentarą apie svetainę „Single Girls“, kuriame aptariamos pačios įvairiausios problemos ir temos – nuo fizinių negalavimų iki trauminių išgyvenimų ir nemalonių prisiminimų. Puslapyje buvo aptariamas ir specialus moterims skirtas „vaistas“ – makšties žvakutė, pripildyta kraujo spalvos želatina, kuri yra įdedama į makštį vestuvių naktį – prieš pat sueitį“, – rašo M. Gholamhosseinpour.
Moters kūno temperatūra ištirpdo želatiną, sukurdama iliuziją, kad moteris kraujuoja dėl plyšusios mergystės plėvės. Tokių nekaltybę grąžinančių žvakučių arba vadinamųjų „plastikinių membranų“ įsigyja imigrantės musulmonės, gyvenančios Europoje.
Iš visų girdėtų nekaltybės susigrąžinimo būdų makšties žvakutė atrodo moderniausias ir labiausiai intriguojantis.
Taigi vieną dieną straipsnio autorė iš draugės socialiniame tinkle „Facebook“ gavo šių stebuklingų žvakučių pardavėjo telefono numerį. Paskambino ir apsimetė potenciale kliente. Norėjo sužinoti kuo daugiau.
„Kiek pakuočių norėsite?“ – klausia jis.
„Aš tik sau. Ar vienos pakuotės pakanka? Kiek kainuoja viena?“ – smalsavo kliente apsimetusi žurnalistė.
„Kainuoja 300 tūkst. tumanų (69,61 Eur), bet jeigu norite pristatymo į namus, prisidės siuntimo ir aptarnavimo išlaidos“, – sako pardavėjas ir paklausia, kiek laiko jau turiu šią problemą.
„Problemą?“ – perklausia potenciali klientė.
„Turiu omenyje, kada praradote nekaltybę?“ – neatlyžta pardavėjas.
„Oi, aš praradau prieš septynerius ar aštuonerius metus“, – sako besidominančioji.
„Pakuotėje yra dvi žvakutės. Aš ne gamintojas, o pardavėjas. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad tai 100 procentų veiksminga. Negavome jokių skundų“, – perša prekę pardavėjas.
„Kaip ją naudoti?“ – klausia.
„Tai iš tikrųjų ne piliulė, o žvakutė. Ją reikia du ar tris centimetrus įstumti į gimdos kaklelį, likus 30 minučių ar valandai iki lytinio akto. Žvakutę supanti plėvelė sugeria drėgmę, o, įšilusi nuo kūno temperatūros, išleidžia žvakutės plazmą“, – žvakutės naudojimo subtilybes paaiškina pardavėjas.
„Jos gaminamos Irane?“ – smalsauja.
„Taip. Seniau gamino Europoje, bet dabar tuo užsiima ir vietinės farmacijos kompanijos“, – atsako vyras kitame telefono gale.
„Tai reiškia, kad jas gaminti ir pardavinėti yra legalu?“ – pardavėjas akivaizdžiai susierzina ir pradeda priekaištauti, kad skambinusiojo iš jo tyčiojasi.
„Koks jums skirtumas kaip klientei? Užsisakote ir jeigu nesuveiks, pažadu grąžinti pinigus“, – diskutuoti nelinkęs pardavėjas.
„Manote, kad man užteks vienos pakuotės?“ – toliau provokuoja.
„Vienos pakuotės užtenka, nes joje yra dvi žvakutės. Vieną pabandykite prieš vestuvių naktį, kad žinotumėte, kaip veikia jūsų kūnas, nes žvakutės veiksmingumas priklauso nuo kūno temperatūros. Jeigu kūno temperatūra žema, reikia 45–50 minučių, kad išorinė plėvelė prisigertų drėgmės. Jeigu kūno temperatūra aukšta, pakanka ir 30-35 minučių“, – naudojimo subtilybes atskleidžia pardavėjas.
„Kaip dėl plazmos kvapo ir spalvos? Ar nesukels įtarimų?“ – smalsauja skambinančioji.
„Ne. Skysčio kiekis toks pats, koks būna, kai plyšta mergystės plėvė. Netgi gali sutepti vyrišką organą“, – savo siūlomos prekės kokybe neabejoja pardavėjas.
„Ar galiu įsigijusi iš karto nepanaudoti. Pavyzdžiui, ar galiu nusipirkti ir perduoti draugei?“ – kamantinėja įkyri pardavėja.
„Ponia, kodėl užduodate tiek daug klausimų? Jūs norite nusipirkti 300 tūkst. tumanų vertą pakuotę, bet sugaišinsite mano laiko už 3 mln. tumanų (96,45 Eur) vertą mano laiką?“ – nebeslepia pasipiktinimo pardavėjas.
Skambintoja pakartoja, kad jai labai įdomu, kokiu principu veikia gyvybę išgelbėti galinčios žvakutės.
„Reikia sunaudoti iškart, bet kambario temperatūroje galima laikyti dvejus metus. Taigi, jei nusiperkate ir dėl kažkokios priežasties vestuvės atšaukiamos, jos galios dar dvejus metus“, – dar vieną pirkinio privalumą įvardija pardavėjas.
Straipsnio autorei įdomiausia etinė šio produkto pusė. Ji nesusilaiko nepaklaususi pardavėjo, ką jis galvoja apie tokį triuką. „Ar manote, kad tai etiška? Padedate pameluoti žmogui, kuris su ta moterimi ruošiasi praleisti likusį savo gyvenimą. Ar nemanote, kad geriau, kai du žmonės, prieš pradėdami gyvenimą kartu, yra atviri vienas kitam, leidžia praeičiai būti praeitimi?“ – į pardavėjo sąžinę kreipiasi skambinančioji.
„Panele, jei jūs skambinate iš policijos arba iš sveikatos ministerijos, turiu jums pasakyti, kad mes turime leidimą. Galime už tai atsakyti“, – vos valdosi pardavėjas.
Autorė nusprendžia pasakyti tiesą. „Aš esu žurnalistė“, – prisipažįsta. Atsiprašo ir pasako, kad būtų prisipažinusi iš karto, tačiau bijojusi, kad jis nesutiks kalbėtis.
„Jokių problemų. Bet kokiu atveju nežinote mano vardo. Bet būtų buvę geriau, jei būtumėte pasakiusi iš karto“, – ramiau dėsto pardavėjas.
Grįžtu prie etinės pusės. „Ar manote, kad tai, ką jūs darote, yra moralu? Ar nesijaučiate kaltas, kad padedate kažkam meluoti?“ – smalsauja.
„Tikrai ne. Klausykite, yra merginų, kurios prarado nekaltybę netyčia, nepadarydamos nieko amoralaus. Arba todėl, kad tiesiog padarė neteisingą pasirinkimą. Kartais merginos man skambina ir lieja širdį; dauguma jų prarado nekaltybę, nes norėjo pasijusti geriau, daugiau vertos. Jos taip pat turi teisę gyventi ir būti laimingos. Keletą kartų man skambino, kai merginoms mergystės plėvė plyšo dėl traumos ar sportuojant“, – teisinasi pardavėjas.
„Ar šį produktą perka?“ – klausiu.
„Nepatikėsite; tai fenomenalu. Kiekvieną dieną sulaukiu daugiau nei 100 skambučių ir parduodu apie 15 pakuočių. Mergystės plėvės atnaujinimo operacija sukelia daug problemų, ir dauguma negali sau to leisti. Taip pat yra rizika, kad moters šeima gali sužinoti apie operaciją. Taip pat operacijos būdu atnaujinta mergystės plėvė išsilaiko nuo 9 iki 13 mėnesių. Žvakutė kainuoja nedaug ir nesukelia skandalo. Nusiperkate, įsidedate likus pusvalandžiui iki lytinio akto ir viskas.“
Autorė prisipažįsta mananti, kad skatinti žmones neigti savo praeitį ar jausti dėl to pažeminimą yra amoralu.
„Nagi, kiek verta moralė? Kur jūs gyvenate? Tikriausiai ne Irane? Jūs manote, kad neteisinga padėti moterims, kai jų gyvybei ir saugumui gresia pavojus? Aš nejaučiu jokios sąžinės graužaties. Aš padedu žmonėms įgyti viltį dėl savo ateities. Padedu, kad jie nebūtų kankinami ir teisiami, kad įveiktų depresiją, vienatvę ir galėtų gyventi normalų gyvenimą“, – savo teisumo įsitikinęs nekaltybės iliuzijos pardavėjas.
„Galbūt būtų geriau užauginti mūsų sūnus, kad jie suprastų, jog jei jie gali turėti lytinių santykių prieš vedybas, jų žmonos turi tą pačią teisę“, – bando diskutuoti skambinančioji.
„Prašau, ponia, pamirškite tai. Kol bandysite pakeisti kultūrines normas, bus sunaikintos kelios kartos. Pasidomėkite, ką veikia chirurgai ir ginekologai, atliekantys tokias procedūras. Tai lengvas uždarbis, jie jau susikrovė turtus, imdami beprotiškas sumas iš bejėgių šeimų, kurios priverstos mokėti dėl patiriamo spaudimo ir turi skolintis pinigų. Dabar turiu eiti. Praradau keletą klienčių kalbėdamas su jumis“, – skubiai atsisveikina pardavėjas.
Autorė padėkoja ir paklausia, ar gali publikuoti jų pokalbį. Jis sutinka, bet paprašo: „Tik neduokite mano numerio savo draugams. Aš esu verslininkas, suprantate? Nenoriu būti nuolatos sekamas“.