Nepaisant to, kad naftos kaina nukrito žemiau 50 dolerių už barelį, o Rusijos ekonomika suktuku sminga žemyn, pritarimo V. Putinui reitingai laikosi virš 80 proc. žymos, paneigdami gravitaciją.
Tačiau šių skaičių nereikėtų vertinti pagal nominalią jų vertę, „The Washington Post“ rašo Christopheris Walkeris ir Robertas Orttungas.
Itin svarbu pažvelgti giliau, nes kuo dažniau minimi iki padangių užkilę V. Putino reitingai, tuo labiau jie tampa visuotinai pripažįstama išmintimi. Vakarų žiniasklaida ir politikos analitikai dažnai juos praneša, nepateikdami kritiškai reikalingo konteksto.
Pirma, V. Putino populiarumas buvo pasiektas informaciniame vakuume. Dėl neformalių cenzūros taisyklių, kurias aktyviai taiko Kremlius, žiniasklaidoje beveik neįmanoma diskutuoti svarbiomis temomis ir kvestionuoti oficialius veiksmus.
Šiandien per televizorių ekranus Rusijos gyventojų svetaines retai pasiekia nepriklausomi balsai. Pastaraisiais mėnesiais vyriausybė užveržė savo kilpą, prispausdama netgi tuos šaltinius, kurie buvo skirti nišinėms auditorijoms, pavyzdžiui, svetainę lenta.ru, laikraštį „Vedomosti“ ir Maskvos televiziją „Dožd“.
Tuo tarpu karštligiška valstybinė propaganda maitina Rusijos televizijos žiūrovus iliuziniu informacijos srautu, siekiančiu nušviesti šalies lyderius pačia pozityviausia šviesa, o visas problemas suversti „fašistams“, „užsienio agentams“ ir „penktosioms kolonoms“.
Antra, V. Putino politinės represijos reiškia, kad tik drąsiausi ir aukotis linkę asmenys gali mesti iššūkį jo valdymui. Kylantys opozicijos lyderiai būna pašalinami ar apšmeižiami, kol dar nebūna įgavę pakankamo populiarumo, kad keltų grėsmę. Daugiau kaip 80 proc. siekiantys populiarumo reitingai paprasčiausiai reiškia, kad rusai net negali įsivaizduoti alternatyvos V. Putinui.
Trečia, iš Rusijos masiškai emigruoja išsilavinę profesionalai. „Rosstat“ – Rusijos federalinės statistikos tarnybos – duomenimis, nuo 2012 iki 2013 metų iš šalies išvyko daugiau kaip 300 tūkst. žmonių.
Tokia migracijos tendencija iškalbingai sutampa su V. Putino surežisuotu sugrįžimu trečiajai prezidento kadencijai. Pernai aneksavus Krymą, išvykimų rodiklis dar labiau išaugo. Palyginimui: nuo 2010 iki 2011 metų iš Rusijos emigravo maždaug 70 tūkst. žmonių. Rusijos visuomenės grietinėlė „balsuoja kojomis“, palikdama bukinančią, korumpuotą aplinką dėl žalesnių ganyklų, kuriose ji gali produktyviai realizuoti savo talentus.
Ketvirta, Rusija remiasi diversinėmis taktikomis, pavyzdžiui, aneksuodama Krymą, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo gilėjančių šalies problemų. Anksčiau Kremlius rėmėsi aukštomis naftos kainomis, kad pagerintų pragyvenimo standartus. Staigus V. Putino posūkis nacionalizmo ir teritorinės ekspansijos link liudija beviltišką žingsnį apsaugoti savo reitingus nuo smukimo.
Visa tai turėtų mums kai ką sakyti. Kad išsaugotų paramą režimui, Kremlius turi plušėti kur kas sunkiau. Intensyvėjanti propaganda ir griežtėjančios represijos rodo, kad Rusijos gyventojai vis mažiau nori pritarti V. Putinui. Kad tai kompensuotų, valstybės aparatas turi dirbti didesnėmis apsukomis.
Nors Rusijos sistemą gaubianti baimė ir nepermatomas rūkas neleidžia mums sužinoti tikrojo V. Putino populiarumo masto, mes tikrai žinome, kad dabartinė vadovybė trokšta pasilikti valdžioje neribotam laikui, nepaisydama savo darbų vertinimo. Paprasti rusai tai irgi supranta. Valstybei tenka stambiai investuoti į prievartą ir manipuliaciją, nes šalies vadovybei trūksta tikro demokratinio mandato.
Giliau nagrinėti V. Putino reitingus yra kritiškai svarbu, nes Vakarų apžvalgininkai dažnai patenka į spąstus, vertindami V. Putino populiarumą taip pat, kaip demokratiškai išrinkto lyderio.
Nepaisydama prievartinio konteksto, kuriuo grindžiami V. Putino reitingai, Vakarų žiniasklaida dažnai praneša tokius apklausų rezultatus kaip objektyvią informaciją, kartais net reikšdama susižavėjimą ir pagarbą, esą politikai demokratiškose šalyse džiaugtųsi tokiu aukštu pritarimo lygiu.
Tačiau tai reiškia, kad norint pasiekti V. Putinui prilygstantį populiarumą, demokratiniams lyderiams reikėtų sutraiškyti pamatinius demokratijos elementus, įskaitant nepriklausomą žiniasklaidą, pilietinę visuomenę ir politinę opoziciją. Mes neturėtume žavėtis populiarumu, kuris pasiekiamas pasitelkus lazdą, cenzūrą ir propagandą.
V. Putinas gali ir toliau išsaugoti tam tikrų Rusijos visuomenės segmentų paramą. Tačiau turint galvoje valstybės kontroliuojamą „gamybą“, generuojančią jo „populiarumą“, nekritiškas stratosferiškai aukštų V. Putino reitingų skelbimas daro meškos paslaugą, sustiprindamas klaidingą įsitikinimą, kad jis yra neįveikiamas.
Įžvalgūs lyderiai gerai supranta, kad galios suvokimas padeda formuoti jos įtaką tikrovėje.
Kremliaus propagandos šaltiniai nepaliaujamai stengiasi formuoti šį suvokimą į nelaisvę paimtai savo vidaus auditorijai. Stebėtojams, kurių nepasiekia Kremliaus ranka, toks pateisinimas negalioja, todėl jie kur kas kritiškiau turėtų vertinti V. Putino poziciją.
Christopheris Walkeris yra fondo „National Endowment for Democracy“ Tarptautinio demokratinių studijų forumo direktorius. Robertas Orttungas yra George`o Washingtono universiteto Ellioto tarptautinių reikalų mokyklos Europos, Rusijos ir Eurazijos studijų direktoriaus pavaduotojas.
