Vaizdo įraše matyti vieno iš separatistų kovotojų skiriamasis ženklas – Rusijos jūrų pėstininkų emblema.
Žurnalistai šį faktą laiko dar vienu įrodymu, kad kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose dalyvauja ir reguliarioji Rusijos kariuomenė.
Konstantinas tvirtina, kad šiame kadre užfiksuotas būtent jo petys ir jo ševronas. Konstantinas, buvęs jūrų pėstininkas, tikina, kad į Donecką vyko per atostogas savo paties noru.
Tačiau tam tikro reguliariosios Rusijos kariuomenės dalyvavimo šiame konflikte jis neneigia, rašo svetainė citysakh.ru.
– Kada atvykote į Donecką ir kokiu tikslu? Kaip artimieji reagavo į jūsų sprendimą vykti į karą?
– Donecke atsidūriau gruodžio 25 dieną. Atvykau tiesiog padėti pacanams. Nežinau, kodėl taip nusprendžiau.
Artimiesiems ir giminaičiams pasakiau, kad išvykau atostogų į Tailandą, o kai atskridau į Donecką ir patekau į priešakines linijas, nusiunčiau motinai visokių fotografijų su ginklais. Iš jų jau viskas buvo aišku, kur esu.
– Neįkalbinėjo grįžti?
– Na, buvo toks reikalas. Tačiau man buvo vienodai. Be to, aš ten buvau atostogų laikotarpiui.
– Papasakokite, kaip jus ten priėmė? Ar iš karto davė ginklų? Kokia apskritai separatistų padėtis Donecke?
– Pasekiau savo kolegos iš darbo pėdomis. Jis davė man bataliono „Motorolla“ vado pavaduotojo kontaktus. Dar iš čia su juo susiskambinau ir pranešiau, kad atvykstu: „Pasitik!“.
Priėmė normaliai. Ginklus davė sekančią dieną ir išsiuntė į priešakines gretas. Materialinė padėtis ten gera, tačiau karinė – ne itin. Jeigu visi kovotojų kaip „Sparta“, visi krapai iš DLR seniai būtų išmušti!
– Ar jūs dalyvavote šturmuojant oro uostą?
– Žinoma! Tačiau mano kolega iš Sachalino dar kietesnis. Jis miestus šturmavo.
– Papasakokite, prašau, apie šturmą. Oro uosto ilgai nepavyko užimti. Kaip šį kartą pavyko tai padaryti?
– Kiek žinau, naujojo terminalo iki šiol ir nemėgino užimti. Užėmė maždaug per tris – keturias dienas. Ukrainos karius vadino „kiborgais“, nes jie prisirijo kažkokių kvaišalų, juos buvo galima užmušti tik į galvą. Šturmas prasidėjo iš karto po miesto apšaudymo. Juos užspeitė trečiajame aukšte ir požeminėse patalpose. Ir, žinoma, išrūkė.
– Tai kas, vis dėlto, nulėmė sėkmingą baigtį? Suderinti koviniai veiksmai, pastiprinimas, ginkluotė, tinkamas momentas?
– Velniai žino. Paprasčiausiai kariuomenė vadovaujasi „kvadratiniu“ mąstymu ir nurodymais. O pas mus yra komandavimas, tačiau ne toks griežtas, kaip teisme. Ir kariauja, kaip nori. Veikiausiai taip.
– Kaip, jūsų nuomone, baigsis ši priešprieša? Kas turi įvykti, kad karas pasibaigtų liaudies savigynos būrių pergale?
– Reikia nušauti Porošenką, Jaceniuką, trumpiau tariant, posėdžio metu pykštelėti į Aukščausiąją Radą iš „grado“ ir „buratino“, kad jie atsitokėtų ir atsidurtų taikių Donbaso gyventojų vietoje.
Priešprieša tikrai nesibaigs, kol liaudies savigynos būriai visiškai neišlaisvins Donbaso. Kokie ten liaudies būriai? Jie visi karinius bilietus turi, kai kurie netgi po du. Dabar tai ne padugnės, turinčios problemų su teisėsauga Rusijoje. Tai „reguliarioji armija“. Bent jau iš pažiūros.
– O tai, kad liaudies būrių pusėje pagal nurodymą kovoja kadriniai Rusijos kariai, yra melas ar tiesa?
– Už liaudies būrius pagal nurodymą niekas nekariauja. Tai melas! Tačiau ten yra daug žmonių iš Rusijos kariuomenės, bet jų nesimato, jie dirba tyliai ir kruopščiai.
– Kokius darbus atlieka Rusijos kariuomenė?
– Na, aš taip pat nežinau. Veikiausiai žvalgybą. Kariauja po liaudies būrių priedanga.
– Kaip jūs pats ten psichologiškai jautėtės?
– Iš pradžių buvau apimtas šoko. Klausiau savęs: ko čia atvažiavau? Po to, kai jau pripratau ir įsitraukiau, buvo sudėtinga atitrūkti. Mane čia paskola laiko, nenoriu visko suversti motinai.
– Kaip artimieji ir draugai vertina šią jūsų išvyką?
– Kai kas mano, kad man protas pasimaišė. Kai kas laiko mane didvyriu. Artimieji buvo pareiškę, kad niekur manęs neišleis. Tačiau jų niekas juk neklausė.