Pastaruoju metu Kijevas turi rimtų bėdų.

Ukrainos kariuomenės atstovas pulkininkas Andrejus Lysenka pareiškė, kad vien sausio 24-26 dienomis žuvo mažiausiai 14 šalies karių, dar mažiausiai 92 buvo sužeisti. Daugiausia aukų pareikalauta prie Donecko, Luhansko ir Mariupolio. Šie trys miestai – trys frontai, kuriuose Ukraina pralaimi karą Vladimiro Putino ginkluojamiems, mokomiems ir remiamiems separatistams, rašo „The Daily Beast“.

Prie Luhansko separatistai stumiasi į šiaurę ir vakarus – tai akivaizdus bandymas pagerinti susisiekimą su Rusija. Šis frontas svarbus net keliais aspektais, tačiau bene svarbiausias – užtikrinti, kad į Ukrainą iš Rusijos lengviau patektų kariai ir karinė technika (kuo daugiau pasienio punktų kontroliuos separatistai, tuo lengviau bus nuslėpti savo veiksmus nuo tarptautinių stebėtojų ir žurnalistų akių).

Ukrainos pajėgų pozicijos minėtose teritorijoje vis dar gana stiprios, nors visai neseniai ir buvo prarasta teritorija aplink Bachmutkos magistralę. Be to, situacija bet kurią akimirką gali pasikeisti. Jeigu separatistams pavyks šią transporto arteriją perimti į savo rankas, pasiekti Donecką jiems bus žymiai paprasčiau ir greičiau.

Mūšis dėl Donecko buvo vienas iš sunkiausių ir kruviniausių. Praeitą savaitę Rusijos remiami separatistai iš Donecko oro uosto išgynė Ukrainos pajėgas, kurios net kelis mėnesius didvyriškai neužleido savo pozicijų ir veiksmingai stabdė separatistų brovimąsi gilyn į Ukrainą.

Šis praradimas skaudžiai smogė Ukrainos pasitikėjimui savimi. Paviešinta vaizdo medžiaga, kaip separatistai iš „Donecko liaudies respublikos“ kankina ir žemina Ukrainos kovotojus, kurie už savo drąsą ir mėnesių mėnesius trūkusį priešinimąsi priešams buvo praminti „kiborgais“.

Pergalė oro uoste suteikė separatistams antrą kvėpavimą ruošiantis naujam puolimui. Kyla klausimas, ar Ukrainai pakaks turimų pajėgų atremti šalies rytuose vis didesnį pagreitį įgaunantį konfliktą. Perėmę Donecko oro uostą, prorusiški separatistai gali smogti tiesiai į šiaurę nuo Donecko. Tai reiškia, kad, separatistams judant link Horlivkos ir neseniai perimtų pozicijų Kranyj Partizane ir Piskuose, kyla realus Andrijivkos apgulties pavojus.

Dėl naujų separatistų pergalių nepavydėtinoje padėtyje atsiduria prie pagrindinio kelio, vedančio į Luhanską, esantis Debalcevės miestas. Šiuo metu miestą iš trijų pusių supa separatistai, o Ukrainos pajėgos baiminasi būti atkirstos nuo turimų pozicijų.

Sausio 24 dieną „Donecko liaudies respublikos“ vadas Aleksandras Zacharčenka pareiškė, kad „per kelias dienas prarysime Debalcevės katilą“. Remiantis turimais įrodymais, į tokius pareiškimus numoti ranka nevertėtų. Jeigu Ukrainos pajėgos palūš, separatistai turės jungtinį frontą, Donecko miestas bus jų rankose, ir bus galima judėti gilyn.

Svarbiausias pietinio fronto miestas Mariupolis visai neseniai tapo šiurpių žudynių vieta. Sausio 24 dienos rytą pakrantės miesto gyventojus užklupo „Grad“ ir „Uragan“ raketų kruša. Žuvo mažiausiai 30 civilių, dar 70-100 buvo sužeisti.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo asociacija, „Human Rights Watch“, žurnalistai ir liudininkai vieningai sutinka, kad raketos krito iš teritorijų, kontroliuojamų Rusijos remiamų pajėgų. Vaizdo įrašuose ir nuotraukose iš tragedijos vietos – gatvėse palikti aukų kūnai, automobilių stovėjimo aikštelė su liepsnojančiomis mašinomis, apgadinti namai, parduotuvės, netgi mokyklos. Dar baisiau tai, kad vieta, kur krito raketos, tėra vos už dviejų kilometrų nuo artimiausio Ukrainos kariuomenės posto.

Vienas iš pagrindinių Ukrainos uostų Mariupolis įsikūręs į pietus nuo Donecko, Azovo jūros pakrantėje. Tai reiškia, kad jo vieta – nepatogiai arti sienos su Rusija. Galvojant apie galimą jungtį su Krymu, miesto padėtis tampa dar sudėtingesnė. Krymas, į kurį Rusiją įsiveržė ir aneksavo beveik prieš metus, vandens ir elektros klausimu vis dar priklausomas nuo pagrindinės žemyno teritorijos.

Remiantis populiaria V. Putino karinio žaidimo teorija, jis nesustos tol, kol galės pasirūpinti, kad į Krymą bus nutiesti vamzdžiai ir kabeliai iš pačios Rusijos Federacijos. Nepaisant to, strateginė Mariupolio svarba priklauso nuo miesto ekonominės galios.

Miestas sudaro trečdalį viso Donecko regiono pramoninio potencialo, Mariupolyje pagaminama 70 proc. viso regiono plieno. Maždaug du trečdaliai šio kiekio 2013 metais buvo eksportuojama. Jeigu Kijevas neteks Mariupolio, skaudžiai nukentės visos šalies ekonomika.

Nieko keisto, kad tokia baimė paskatino Ukrainos prezidentą Petro Porošenką rugsėjį pasirašyti dabar jau liūdnai pagarsėjusį Minsko susitarimą – vadinamąjį susitarimą dėl paliaubų. Ukrainos gynybos šaltiniai dar vasaros pabaigoje sakė, kad visi šalies kariniai ištekliai bus siunčiami Mariupoliui apsaugoti.

Susiklosčius Ukrainai itin nepatogiai dabartinei situacijai (pasienyje esantis Novoazovsko miestas atsidūrė separatistų rankose, o visas pajėgas Ukraina siunčia į kitus du frontus), Mariupolis atsidūrė savotiškoje aklavietėje.

Kas bus toliau, nežino niekas, tačiau mažai kas abejoja, kad pagrindinis V. Putino tikslas – pribaigti ir taip vos alsuojančią Ukrainos ekonomiką. Kaip teigia Rusijos ekspertas iš Niujorko universiteto Markas Galeotti, mūšis dėl Mariupolio gali būti vienas iš Maskvos bandymų priversti Kijevą nusileisti ir leisti V. Putinui „oriai paskelbti taiką ir derėtis dėl sankcijų panaikinimo, tačiau išsaugoti įtaką Ukrainoje“.

Kontroliuodami Donecką ir Mariupolį, anot M. Galeotti, Maskvos įgaliotiniai turės ir uostą, ir veikiantį oro uostą. Tai reiškia, kad „Donecko liaudies respublika“ ir toliau galės apsimetinėti tuo, kuo apsimeta dabar. Tai reiškia, kad, konfliktą įšaldžius, Maskva turės gana savarankiškų sąjungininkų, o, reikalui esant, imsis priemonių ir nuties tiltą sausuma iki paties Krymo.

Ekonomistas Andersas Aslundas nemano, kad sausumos tilto į Krymą teorija šiuo atveju svarbiausia. Pagrindinis argumentas – toks projektas Kremliui paprasčiausiai per brangus. Karas Ukrainoje Rusijai per metus ir taip kainuoja apie 4 mlrd. dolerių (3,56 mlrd. Lt). Visai neseniai A. Aslundas „The American Interest“ rašė prognozuojantis, kad kitais metais Rusijos BVP smuks 10 proc. Vėliau patikslino, kad skaičius gali pasiekti ir 14 proc.

„Vertindamas karinius veiksmus Donbase, galiu pasakyti, kad svarbiausias tikslas – sunaikinti kuo įmanoma daugiau“, – vertina A. Aslundas. Užlieti du trečdaliai kasyklų. Rusai į savo rankas perima tiltus ir geležinkelius, šiuo metu dvi didžiausios plieno liejyklos Mariupolyje veikia atitinkamai 57 ir 60 proc. pajėgumu. Iš miesto neįmanoma išvežti žaliavų, nes sprogdinami tiltai. Tuos, kurie bando tiltus taisyti, rusai paprasčiausiai nušauna.

Rusai ir prorusiškos pajėgos turi du kozirius, kurie jiems suteikia akivaizdų pranašumą – pinigus ir mesianizmą. Davose praeitą savaitę Ukrainos prezidentas P. Porošenka pareiškė, kad šiuo metu Ukrainoje kariauja per 9 tūkst. Rusijos karių. Nors niekas neabejoja, kad Rusijos pajėgų Ukrainoje tikrai yra, taip pat nepaneigiamas ir faktas, kad Ukrainos Rytuose gyvenantys vyrai verbuojami prisidėti prie separatistų – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie sutinka, siūlomas atlyginimas.

„Kai lankiausi ten paskutinį kartą, man sakė, kad per mėnesį vyrams moka 8 tūkst. grivinų. Tai apie 500 dolerių (444 Eur). Tose teritorijose tai labai dideli pinigai“, – teigia Ukrainoje dirbantis žurnalistas Oliveris Carrollas, kalbėdamas apie A. Zacharčenkos vadovaujamų separatistų pajėgas.

Remdamasis sukaupta patirtimi, O. Carrollas teigia, kad maždaug 60 proc. separatistų kovotojų yra šventai įsitikinę, kad Kijevas priklauso Rusijai – tokią pačią mintį prieš Mariupolio antpuolį išsakė ir pats A. Zacharčenka. Esą jie kovos tol, kol užims Ukrainos sostinę arba žus.