V. Putino žinia: įrodysiu dar kartą

Kovinių veiksmų suaktyvėjimas Donbase priverčia susimąstyti apie visaverčio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą galimybę.

Užsitęsęs konfliktas verčia paprastus gyventojus patikėti neguodžiančiomis prognozėmis dėl taikos įsivyravimo regione. Leidinys „Obozrevatel“ kreipėsi į gerai žinomą rusų politologą Stanislavą Belkovskį, prašydamas patvirtinti arba paneigti šias baimes, rašo charter79.org.

- Ar galima tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta Rytų Ukrainoje, pavadinti visaverčio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pradžia?

- Kokybine prasme niekas nepasikeitė. Nėra jokio oficialaus įsiveržimo – jo nebuvo ir anksčiau. Vyksta hibridinis karas – jis vyko ir anksčiau. Rusijos taktika kokybine prasme nepasikeitė. Kovinių veiksmų suaktyvėjimas buvo nuspėjamas, aš taip pat kalbėjau apie tai.

Vladimiras Putinas reaguoja į iš Vakarų gaunamus impulsus. Kai jis tikisi pereiti prie tiesioginių derybų su Vakarų lyderiais, visų pirma su Baracku Obama ir Angela Merkel, dėl postsovietinės erdvės likimo ir bendros taikos, jis mažina retoriką ir destabilizuojančių procesų tarp Rusijos ir Ukrainos palaikymo lygmenį.

Vis dėlto šį mėnesį Putinas gavo du antausius. Pirmasis – faktiškai Vokietijos iniciatyva atšauktas viršūnių susitikimas Astanoje, kuris atėmė iš Putino erdvę dialogui su Vakarų lyderiais ir sustiprino jo kaip atstumtojo statusą, kurio jis norėjo žūtbūt išvengti. Antrasis antausis – Putinas nebuvo pakviestas į Osvencimo išvadavimo 70-mečio minėjimą. Tai buvo svarbus įvykis jam: prieš dešimt metų minint Osvencimo išvadavimo 60-metį Putinas tapo ne tik visaverčiu šio renginio dalyviu – jis tapo pagrindine šio renginio žvaigžde.

Reakcija, kurios ir reikėjo tikėtis – eskalavimo Donecko ir Luhansko srityse didinimas. Kuo gi dar jis gali prekiauti? Jis gali prekiauti karu ir taika. Tokiu būdu jis siunčia žinią: vaikinai, nepriklausomai nuo to, ar vertinate mane gerai, ar blogai, doras žmogus esu ar ne, be manęs taikos pasiekti jums nepavyks. Dar kartą jums tai įrodysiu.

- Anksčiau esate minėjęs tris su Ukraina susijusius V. Putino tikslus. Ar šis sąrašas pastaruoju metu pasikeitė?

- Ne, manau, kad nieko nepasikeitė, tačiau ir toliau laikausi savo tezės, kad Ukraina nėra galutinis Putino tikslas, - tai erdvė deryboms su Vakarais. Vis dėlto užduotys Ukrainos atžvilgiu išlieka tos pačios.

Manau, šiuo metu V. Putino viltys, kad 2015 metais Ukraina patirs visišką ekonomikos krachą, sustiprėjo. Jo manymu, Ukraina patirs krachą kur kas anksčiau nei Rusija. Kai tai įvyks, jei įvyks iš viso, V. Putinas vėl bus paklausus kaip vienas iš situacijos mediatorių, kaip vienas iš lyderių, kuris būtų įgalus padėti Ukrainai išeiti iš ekonominio kracho situacijos.

Jis tikisi, kad dabartinio status quo palaikymas vykstant hibridiniam karui Rytų Ukrainoje kartu su ekonominės situacijos pablogėjimu vis dėlto suteiks jam galimybę pasiekti savo tikslus, nors ir ne taip greitai ir taikliai, kaip jis tikėjosi.

- Kas ir kaip šiandien gali sustabdyti V. Putino agresiją prieš Ukrainą? Ar tai nėra vienintelė problema?

- Problema ta, kad Vakarai nepasiruošę kovoti jokiomis aplinkybėmis. Tai jau aišku. Kaip jau ne kartą esu sakęs, gyvybės vertė Vakaruose tapo tokia didelė, kad nei JAV, nei Europos Sąjunga (ES) nėra pasiruošusios panaudoti savo kariuomenę pasipriešinti Rusijai. Be to, Vakarai svarsto branduolinio karo perspektyvą tiesioginio susidūrimo su Rusija atveju.

- Ar manote, kad ši perspektyva reali?

- Pasakysiu taip – aš galutinai neatmesčiau to. Atsižvelgiant į prioritetus ir psichologinę V. Putino būseną, šimtu procentų branduolinio smūgio perspektyvos neatmesčiau.

- Sprendžiant iš to, ką pasakėte, galima pamanyti, kad šiandien niekas negali sustabdyti V. Putino?

- Ukraina savarankiškai karine prasme dabar negali susidoroti su šia užduotimi, nes Rusija yra stipresnė. Būtinas tarptautinis tarpininkavimo mechanizmas, apie kurį jau seniai kalbu. Būtina skirti tarptautinius tarpininkus, kurie galėtų įkalbėti Putiną ir sukurti tam tikrą komunikavimo su juo formatą.

Šiuos vaidmenis, mano manymu, galėtų atlikti popiežius Pranciškus ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, tačiau tai – atskira tema.

- Kodėl popiežius Pranciškus – aišku, jis dažnai kalba apie taikos Ukrainoje atkūrimo problemą, tačiau kodėl B. Clintonas?

- Tarpininkas turi atitikti visus nustatytus kriterijus tam, kad šį pripažintų V. Putinas ir kalbėtųsi su juo dėl visų problemų. Pirma, jis neabejotinai privalo turėti tarptautinį autoritetą ir tas autoritetas turi būti ne ką mažesnis nei V. Putino. Antra, tai turi būti asmuo, kurį V. Putinas psichologine prasme vertins teigiamai. Žmogus, niekada nebaręs V. Putino, nekritikavęs jo ir neveikęs prieš jį. B. Clintonas JAV prezidento poste buvo tada, kai V. Putinas buvo tik tapęs Rusijos prezidentu, V. Putinas jį vertino teigiamai. Tada V. Putinas maksimaliai teigiamai žvalgė į Vakarus, jis labai norėjo draugauti su JAV. B. Clintonas bendrąja prasme taip pat jį vertino gerai. Be to, B. Clintoną V. Putinas vertina ne tik kaip buvusį prezidentą, tačiau taip pat galbūt ir kaip būsimos prezidentės vyrą, o tai jį aktualizuoja kaip šių dienų politiką.

Romos popiežiaus autoritetas niekam nekelia abejonių. Be to, jis įrodė savo taikdariškų pastangų efektyvumą atkuriant JAV ir Kubos santykius. Kodėl gi jam nepamėginus padaryti to paties prisidedant prie B. Obamos ir V. Putino komunikacijos? Mano supratimu, B. Obamą ir popiežių Pranciškų sieja tokie pasitikėjimu paremti santykiai, kokie tik gali sieti JAV lyderį ir popiežių.

- Visi mes Ukrainoje tikimės tik vieno dalyko – taikos. Kokia gi esminė taikos Rytų Ukrainoje sąlyga?

- Pagrindinė taikos užtikrinimo sąlyga – V. Putino noras nutraukti karą. Kol kas šio noro nematome. Putinas pasirengęs nutraukti karą, tačiau tai jis pasiruošęs padaryti tik konkrečiomis sąlygomis, su kuriomis Vakarai nesutinka, todėl situacija primena aklavietę.

Jei separatistai neteks Maskvos teikiamos ekonominės ir karinės paramos, jei Maskva visiškai kontroliuos Ukrainos ir Rusijos pasienį oficialios valdžios lygmeniu, tada taip vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos nustos egzistavusios. Vis dėlto V. Putinas šiuo metu to nenori, nes tokiu atveju jis netektų sverto, kurį jis naudoja darydamas spaudimą Vakarams per Ukrainą.