Kol kas Kremlius dar nesiėmė rimčiausių turimų žiniasklaidos priemonių, tačiau išpuolio pobūdis tam tikra prasme primena informacinį karą, vykdytą prieš Rusijai užimant Krymą, belarusdigest.com rašo rašytojas, konsultantas, Baltarusijos Liaudies Respublikos Rados narys Aleksandras Čajčicas.
Rusijoje ir Baltarusijoje įsibėgėjant ekonominei krizei ir artėjant šiais metais Baltarusijoje įvyksiantiems prezidento rinkimas šis puolimas gali rodyti naują santykių tarp Rusijos valdžios ir Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos režimo posūkį.
Antrarūšė žiniasklaida ėmėsi veiksmų. Kas laukia toliau?
Praėjusių metų gruodžio 20 d. populiarus televizijos kanalas REN TV parodė pusvalandžio trukmės filmą apie Baltarusiją, kuriame teigiama, kad Vakarai ruošiasi Baltarusijoje įvykdyti valstybės perversmą. Šiame filme kritikuojama tiek Baltarusijos opozicija, tiek ir A. Lukašenkos režimas.
Nors šiame REN TV rodytame filme kai kurių Baltarusijos politikų ir žiniasklaidos priemonių atstovų pavardės tariamos neteisingai, žiūrovams siunčiama žinutė apie Vakarų remiamą kruviną revoliuciją, kurią esą ketinama įvykdyti Baltarusijoje.
Šis filmas – tai trijų valandų trukmės prieš Vakarus nukreiptos propagandos, sąmokslo teorijų ir homofobijos maratono dalis. Įtakingas nacionalistinis internetinis kanalas „Sputnik & Pogrom“ reguliariai publikuoja straipsnius, kuriuose neigiama baltarusių teisė į nepriklausomą valstybę, kalbą ir kultūrą.
Kitos pastarosiomis savaitėmis pasirodžiusios publikacijos atrodo dar agresyviau: jose kritikuojamas Baltarusijos tradicinių rūbų ir nerusocentrinio požiūrio į Baltarusijos istoriją populiarumo augimas.
Kai kuriuose straipsniuose Baltarusijos demokratinė opozicija vadinama nacistine, o A. Lukašenka kaltinamas silpnumu ir oportunizmu. Tai, kad A. Lukašenka 2014 m. palaikė gerus santykius su Ukraina, taip pat tapo viena iš isteriškai kritiškų straipsnių, publikuotų įvairiais lygmenimis, temų.
Vis dėlto šioje kampanijoje dalyvaujanti žiniasklaida nebūtinai palaiko oficialius santykius su Kremliumi. Šiandieninėje Rusijoje negali būti iliuzijų dėl tokių dalykų suderinimo ar bent jau valstybės ideologų paramos. Prieš Baltarusiją nukreipta propaganda dar nėra pasiekusi propagandos, anksčiau nukreiptos prieš Ukrainą ir Baltijos valstybes, lygio.
Pavyzdžiui, pagrindiniai visos šalies mastu transliacijas vykdantys televizijos kanalai kol kas dar nėra rimtai įtraukti į pastarąjį išpuolių raundą, tačiau neabejotinai dabartinis mastas – didžiausias nuo 2010 m., kai gamtinių dujų milžinės „Gazprom“ kontroliuojamas televizijos kanalas NTV parodė prieš A. Lukašenką nukreiptų filmų seriją pavadinimu „Krikštatėvis“.
A.Lukašenka – ilgametis Rusijos nacionalistų herojus
Pastaraisiais metais beveik nebuvo skleidžiama tokio pobūdžio prieš Baltarusiją nukreipta propaganda. Rusijos nacionalistams niekada neprireikė priešintis augančiam Baltarusijos nacionalizmui.
Autoritarinis A. Lukašenkos režimas Baltarusijoje, įvestas su tiesioginiu Rusijos palaiminimu, pastaruosius du dešimtmečius besimėgaujantis didele politine ir finansine parama iš Rusijos, savo ideologija visada buvo artimas Rusijos (ar sovietiniam) revanšizmui.
1995 m. A. Lukašenka de facto sugrąžino sovietinę simboliką, o rusų kalba Baltarusijoje tapo dominuojančia. Šis režimas sužlugdė baltarusių tautinį atgimimą, o taip pat demokratiją ir žmogaus teises.
Taigi per pastaruosius du dešimtmečius beveik visi Rusijos nacionalistų tikslai Baltarusijoje buvo pasiekti, išskyrus formalų Baltarusijos prijungimą prie Rusijos. Į A. Lukašenką žvelgiama kaip į herojų, o galbūt net ir kaip į daugelio Rusijos konservatorių ir nacionalistų trokštamą Rusijos valdytoją.
Baltarusija – kita Kremliaus auka ar Trojos arklys?
Prieš Baltarusiją nukreiptos propagandos suaktyvėjimas Rusijos žiniasklaidoje gali būti vertinamas kaip įspėjimas ir Kremliaus Baltarusijai skirto plano 2015 m. ženklas, nes šiuo metu faktiško Baltarusijos užėmimo pavojus yra didesnis nei pastaraisiais metais.
Rusijos gyventojai entuziastingai palaikė Krymo užėmimą – Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingai pasiekė dar neregėtas aukštumas. Vis dėlto 2014 m. pabaigoje dėl Vakarų sankcijų ir krentančių naftos kainų Rusiją ištiko ekonominė krizė.
V. Putino palaikymo reitingai neabejotinai mažės, todėl Kremliui kyla pagunda pakartoti „mažą, tačiau pergalingą“ Rusijos teritorijos praplėtimą, o kompaktiška, tinkamai kontroliuojama ir nuo tarptautinės bendruomenės izoliuota Baltarusija gali tapti patraukliu taikiniu šiam tikslui pasiekti.
Be to, 2015 m. šioje šalyje vyks prezidento rinkimai. Kartu su augančiu rimtos ekonominės krizės pavojumi Baltarusijoje, tai sukuriama pažeidžiamumo jausmą ir atveria naujas galimybes Kremliui.
Šios įžvalgos atitinka buvusio Kremliaus ideologijos formuotojo ir viešųjų ryšių žinovo Glebo Pavlovskio poziciją.
Kita vertus, egzistuoja mažiau paplitusi nuomonė, kad pastaruoju metu vykstančiame informaciniame kare A. Lukašenka tėra Trojos arklys Kremliaus rankose. Dalis Baltarusijos aktyvistų mano, kad šią propagandos bangą galėjo inicijuoti pats A. Lukašenka, panaudodamas savo režimo įtaką Rusijos žiniasklaidai.
Tai gali padėti jam užsitikrinti progresyvių asmenų Baltarusijoje paramą ir Vakarų užuojautą bei palaikymą prieš artėjančius prezidentinius rinkimus. Keletas Rusijos valdžios poziciją remiančių žiniasklaidos priemonių atstovų, vertindami A. Lukašenkos veiksmus Ukrainos krizės kontekste, sutinka, kad jo veiksmai yra derinami su Kremliumi arba bent jau vykdomi pagal Kremliaus pateiktas instrukcijas.
„Jo priklausomybė nuo Rusijos yra didžiulė, visi tai supranta“, - patikino daugeliui gerai žinomo Kremliaus poziciją remiančio internetinio leidinio „Vzgliad“ kalbintas ekspertas Viktoras Militariovas.
Rusijos dešiniesiems atstovaujantis rašytojas ir aktyvistas didžiausiame Rusijos valdžią palaikančiame leidinyje „Izvestija“ rašo, kad, nepaisant Ukrainos nelojalumo, A. Lukašenka vis dėlto ir toliau didina Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos vadovaujamus postsovietinės integracijos projektus.
Bet kuriuo atveju, jei prieš A. Lukašenką nutaikytas žiniasklaidos puolimas tęsis ir toliau, o jo mastas ir rimtumas didės, šį kartą tai gali reikšti kai ką rimtesnio nei surežisuotas konfliktas tarp Rusijos ir jos kaprizingo vasalo, apibendrina A. Čajčicas.