Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai, pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“.
Jame B. Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane`as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
„Jeigu [S. Charbonnier] nebūtų buvęs toks narciziškas, jis galėjo tebebūti gyvas“, – sako B. Donohue, papildydamas įžeidžiančius ir nejautrius komentarus, kurie jau nuskambėjo šią tragišką dieną.
„Žudymas atsakant į įžeidimą, kad ir koks didelis jis būtų, vienbalsiai yra smerktinas. Štai kodėl to, kas įvyko Paryžiuje, negalima toleruoti, – teigia B. Donohue. – Tačiau neturėtume toleruoti ir netolerancijos, kuri išprovokavo smurtinę reakciją“.
Pranešime tvirtinama, kad „Charlie Hebdo“ pasižymėjo „ilga ir pasibjaurėtina istorija, peržengusia paprasčiausių pamfletų apie religines figūras ribą“.
„Jie vaizdavo besimasturbuojančias vienuoles ir prezervatyvus užsimovusius popiežius, – sako B. Donohue. – Jie taip pat vaizdavo Mahometą pornografinėse pozose“.
Kituose leidinio viršeliuose buvo skelbiama ir daugiau skandalingų karikatūrų, pavyzdžiui, vaizduojančių krikščionių Šv. Trejybę trijų homoseksualių asmenų orgijoje (kritikuojant Prancūzijos religinių lyderių pasipriešinimą gėjų santuokoms), ir virtinė piešinių, išjuokiančių kunigų pedofiliją.
„Charlie Hebdo“ nevengė kritikuoti. Tačiau kai kurie apžvalgininkai sako, kad jis nuėjo per toli, ypač musulmonų atžvilgiu. Tiesa, laikraštis atleido vieną karikatūristą, kuris paskelbė straipsnį, 2008 metais pripažintą antisemitiniu.
Tačiau vaizduojant islamą, Tony Barberio iš „Financial Times“ teigimu, leidinys neturėdavo jokių dvejonių, ypač „išjuokdamas, įkąsdamas ir įdurdamas Prancūzijos musulmonams“.
B. Donohue, kuris savo pranešime spaudai pretenduoja kalbėti už visus musulmonus, nesvarsto šio argumento. Jis tvirtai gina religinį jautrumą ir kaltę dėl teroristinio išpuolio verčia pačioms jo aukoms.
Pranešimas baigiasi Jungtinių Valstijų tėvo – įkūrėjo Jameso Madisono citata: „Laisvei pavojų gali kelti piktnaudžiavimas laisve, taip pat piktnaudžiavimas valdžia“. Kitaip tariant, mes turime teisę į laisvą žodį, tačiau turime vertinti šią teisę. Šio patarimo turėtų paisyti ir pats B. Donohue, pažymi I. Tharooras.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas: problema – ne religiniai simboliai
„Problema net ne religiniai simboliai, o tiesiog simboliai, ar būtų valstybiniai ar kitokie, nes jie sudaro bendrą žmonijos sakralumo erdvę. Pažeisti bet kokį simbolį negerai, galima sakyti, šventvagystė. Juk niekam neleidžiama spjaudyti ant Lietuvos vėliavos arba rengti diskotekos kapinėse. Kiekvienas žmogus labiau turi pareigą gerbti simbolius, ar jie būtų kito žmogaus, ar kitos religijos. Tačiau su tuo susiję konfliktai turi būti sprendžiami civilizuotai“, – sakė kunigas K. Smilgevičius.
Kalbėdamas apie kraujo praliejimą Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje, LVK atstovas akcentavo gyvybės neliečiamumą nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties.
„Niekas neturi teisės imtis smurtinių veiksmų prieš žmogų. Tai – nepateisinama. Ne tik krikščioniškos, bet ir islamo valstybės ar žmonės, išpažįstantys bet kurią kitą religiją, turi tam tikras institucijas, kurios reguliuoja panašius konfliktus ir turėtų per jas veikti“, – įsitikinęs LVK generalinis sekretorius.