„The New York Times“ atliktas paskutinių V. Janukovyčiaus valandų valdžioje tyrimas, paremtas interviu su įtakingais valdžios veikėjais, tarp kurių ir buvę „Berkut“ ir kitų saugumo žinybų vadovai, telefoninių pokalbių įrašais ir įvairiais dokumentais, atskleidė, kad iš tikrųjų jo pasitraukimas buvo labai netikėtas – ir ne tik Vakarams.

Prezidento sąjungininkų sprukimą daugiausia lėmė baimė, apėmusi protestuotojams perėmus gausias ginklų atsargas šalies Vakaruose. Ne mažiau svarbi buvo ir panika valdžios sluoksniuose, kurią sukėlė V. Janukovyčiaus asmeninės iniciatyvos siekiant taikos.

2014 metų vasario 20 dienos paryčiais kiaurai permirkę proeuropietiškai nusiteikę protestuotojai kontroliavo vos kelis šimtus kvadratinių metrų Kijevo centre. Ten jie susirinko dar 2013 metų lapkritį. Žmonės buvo pasipiktinę V. Janukovyčiaus, pasiduodančio Maskvos spaudimui, sprendimui lengva ranka atsisakyti laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga.

Viltis pasiekti norimų pokyčių dar labiau sumenko ketvirtadienio rytą, kai jėgos struktūrų kulkos išguldė protestuotojus, bandžiusius išsiveržti iš savo negausios stovyklavietės ir žengti gilyn į akylai saugomą valstybinių pastatų rajoną. Tos pačios dienos vakaras buvo dar liūdnesnis. Tai buvo kruviniausia diena Kijeve nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Prezidento sąjungininkai parlamente dėjo į kojas, o pats V. Janukovyčius buvo priverstas prisijungti prie derybų su trimis opozicijos politikais.

Aleksandras Chodakovskis
Tada prasidėjo skambučiai iš saugumo pareigūnų, teigia vienas iš tų opozicijos parlamentarų Sergejus Pašinskis. Jų tik daugėjo. Visi sutartinai prašė pagalbos. „Mes norime bėgti iš Kijevo, reikia palydos, padėsiančios pasprukti pasipiktinusių protestuotojų sausakimšomis gatvėmis“.
„Visi kalbėjo tą patį“, – pažymi S. Pašinskis.

Per interviu saugumo pareigūnai sakė, kad jiems didelį nerimą sukėlė paliaubų sutarties formuluotė, raginanti pradėti protestuotojų žudikų baudžiamąjį persekiojimą. Jie išsigando, kad desperacijos apimtas V. Janukovyčius pasirengęs apleisti jo saugumu besirūpinančius žmones, ypač žemesnio rango, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už neramumų gatvėse likvidavimą.

Vienas iš dalinių, atsitraukusių tą penktadienį, buvo 30 vyrų „Berkut“ junginys iš vieno rytinio Kijevo regionų. Jo vadas panoro prisistatyti tik vardu – Vladimiras. Vyras baiminasi persekiojimo. Jis papasakojo visą vasario 21 dienos rytą bergždžiai bandęs prisiskambinti savo vadovybei Ukrainos vidaus reikalų ministerijoje, norėjo gauti veiklos instrukcijų, tačiau visi telefonai buvo išjungti.

„Ministras dingo kaip į vandenį, niekas neatsiliepė“, – prisimena Vladimiras. Galiausiai jam pavyko susisiekti su vienu viduriniosios grandies ministerijos tarnautoju. Gavęs patarimą sprukti, nes „tą patį daro vadovybė‘, Vladimiras susirado S. Pašinskį ir pasiprašė palydimas iš miesto.

„Bijojome, kad su mumis paprasčiausiai be ceremonijų susidoros“, – teigia Vladimiras. Jis teigia negavęs oficialaus nurodymo išvykti, jam tebuvo pasakyta, kad tiek jis, tiek jo vyrai gali daryti, ką panorėję.

Aleksandrą Chodakovskį, kuris vasarį vadovavo elitiniam „Alfa“ specialiųjų pajėgų būriui, besirūpinančiam Ukrainos žvalgybos tarnybos štabo saugumu, taip pat kankino abejonės.

„Pradėjome suprasti, kad nebėra veikiančios centrinės valdžios, kad ji skyla. Supratome, kad visos europiečių pastangos tarpininkauti niekur neveda“, – neseniai per interviu Donecke, kur šiuo metu vadovauja ginkluotų prorusiškų separatistų batalionui, sakė A. Chodakovskis.

Besikeičianti atmosfera

Tiek jis, tiek kiti vadai buvo įsitikinę, kad žiaurus atsakas prieš asmenis, nepatenkintus V. Janukovyčiaus valdžia, dar lapkritį ar gruodį būtų galėjęs veiksmingai išvalyti Kijevo Nepriklausomybės aikštę, geriau žinomą kaip Maidanas – proeuropietiškų protestų epicentrą. Vasarį jau buvo per vėlu.

„Atmosfera elitinės policijos pajėgose pradėjo keistis. Visi puikiai suprato, kad valdžia neketina imtis ryžtingų veiksmų. Puikiai supratome, kad visi nusikaltimai, kuriuos įvykdysime valydami aikštę, bus paskutinis senosios valdžios atodūsis, dėl kurio visi kaltins tik mus“, – samprotauja A. Chodakovskis.

Saugumo pajėgas panika apėmė ir dėl gandų, kuriuos skleidė patys protestuojantieji.

Didžiausią baimę kėlė iš lūpų į lūpas perduodama žinia, kad vasario 17 dieną Lvove protestuotojai perėmė gausias ginklų atsargas. Kalbėta, kad ginklai kaip tik pakeliui į Kijevą, kur atiteks medžiokliniais šautuvais, pistoletais, Molotovo kokteiliais ir metalinėmis lazdomis ginkluotiems aktyvistams.

Kaip teigė Lvovo policijos vadas Dmytro Zagarija, apie 1200 ginklų, daugiausia pistoletų ir automatinių šautuvų, buvo konfiskuoti per reidus penkiose rajono policijos nuovadose ir vidaus reikalų ministerijos vakariniame štabe. Pareigūnams pavyko atgauti vos 300 ginklų. D. Zagarijos teigimu, įrodymų, kad minėtieji ginklai pasiekė Kijevą ar atiteko protesto dalyviams, taip ir negauta.

Vakarų diplomatai Kijeve, tarp kurių ir Amerikos ambasadorius Geoffrey R. Pyattas, taip pat buvo girdėję apie Lvove pavogtus ginklus, nuogąstavo, kad, jeigu jie pasieks Kijevą, bus panaudoti taikų protestą verčiant ginkluotu sukilimu, kurio gerasis pretekstas labai greitai nueis šuniui ant uodegos.

Kai vasario 20 dienos vakare su V. Janukovyčiumi susitiko Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai ir įtakingas diplomatas iš Prancūzijos, G. R. Pyattas kartu su keliais pasiuntiniais iš Europos Vokietijos ambasadoje susitiko su Andrejumi Parubijumi, tuo metu vadovavusiam protestuotojų saugumo pajėgoms. Jo buvo tiesiai šviesiai paprašyta neleisti ginklams iš Lvovo pasiekti Kijevo.

„Jam pasakėme: „Neleiskite tiems ginklams pasiekti Kijevo. Jeigu jie čia atsidurs, situacija pasikeis dramatiškai“, - prašymą A. Parubijui, kuris į susitikimą atėjo veidą slėpdamas po juoda balaklava, prisimena G. R. Pyattas.

Per neseniai Kijeve darytą interviu D. Parubijus pareiškė, kad Lvove pavogti ginklai niekada nepasiekė Kijevo, tačiau pridūrė, kad tokia galimybė pasitarnavo kaip veiksminga netiesioginio spaudimo priemonė V. Janukovyčiaus stovyklai ir Vakarų valstybėms.

„Perspėjau juos, kad, Vakarų valstybėms nesiėmus ryžtingų veiksmų prieš V. Janukovyčių, vykstantis procesas įgaus pavojingą pagreitį“, – per interviu sakė D. Parubijus.

„Berkut“ vadas iš Donecko Andrijus Tereščenka, kuris kartu su savo vyrais buvo pasislėpęs pastate Kijeve, sakė, kad vasario 18 dieną neteko 16 saviškių. Be to, labai gąsdino gandai, kad į Kijevą gabenama daug automatinių ginklų.

„Tai jau buvo ginkluotas sukilimas, situacija tik blogėjo. Supratome, kodėl buvo pavogti tie ginklai, ir kad pagrindinis tikslas – atgabenti juos į Kijevą“, – pasakoja A. Tereščenka.

Tą penktadienį maždaug 14 valandą, diplomatams iš Europos renkantis į susitikimą netoliese esančiame prezidentūros pastate, A. Tereščenka sulaukė vidaus reikalų viceministro Viktoro Duboviko skambučio. Skambinęs asmuo jam nurodė susisiekti su opozicijos politiku S. Pašinskiu, kuris „Berkut“ vadą ir jo 60 vyrų palydės į miesto pakraštį, iš kur jie autobusu naktį pasieks Donecką. Su V. Duboviku, kuris ir pats paliko Ukrainą, žurnalistams susisiekti nepavyko.

S. Pašinskio skaičiavimu, jis iš miesto iš viso išlydėjo daugiau nei 5 tūkst. riaušių pajėgų, vidaus reikalų ministerijos pajėgų ir kitų saugumo tarnybų pareigūnų. Opozicijos politikas tvirtina, kad V. Dubovikas buvo vienintelis pareigūnas, atsakingas už masinę evakuaciją, tačiau pridūrė nežinąs, ir kur jį pasiekdavę nurodymai.

Lyderio išdavimas

Ilgametė V. Janukovyčiaus sąjungininkė, jo išsižadėjusi po to lapkričio sprendimo nepasirašyti laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga, Inna Bogoslovskaja sako, kad atsitraukimas iš esmės buvo atsakas į rezoliuciją, kurią vėlų tos savaitės ketvirtadienį priėmė Ukrainos parlamentas. Rezoliucijoje nurodyta visiems vidaus ministerijos kariams ir policijos pareigūnams grįžti į barakus.

I.Bogoslovskajos teigimu, ketvirtadienį vykęs balsavimas buvo žinutė V. Janukovyčiui ir jo rėmėjams parlamente, kuriame tuo metu dominavo Regionų partija, kad jie jam atsuka nugarą.

„Tai buvo akimirka, kai V. Janukovyčius suprato, kad parlamentas jį apleido“, – sakė politikė ir pridūrė, kad prezidentas neturėjo kito pasirinkimo – tik gerbti rezoliuciją ir iš gatvių atšaukti saugumo pajėgas.

Regionų partijos narys Michalas Dobkinas, daug metų dirbęs su V. Janukovyčiumi, teigia, kad prezidentas tokio nurodymo nedavęs ir net apie jį nežinojęs – yla iš maišo išlindusi tik tada, kai visos saugumo pajėgos staiga dingo kaip į vandenį.

Viktoras Janukovyčius
M. Dobkinas, kuris to penktadienio vakarą buvo susitikęs su V. Janukovyčiumi, sakė bendravęs su vienu įtakingu prezidento aplinkos asmeniu, kurio įvardyti nepanoro. Esą jam buvo pasakyta, kad staigus saugumo pajėgų atsitraukimas penktadienio popietę buvo netikėtas tiek pačiam prezidentui, tiek jo aplinkai.

Prezidentūros pareigūnas, anot M. Dobkino, sakė, kad penktadienį, pažvelgęs pro prezidentūros langą, jis nustėro – „policijos pareigūnai dėjo ant žemės skydus ir lipo į autobusus“.

Jis nuskubėjo pas prezidentą ir papasakojo, kas vyksta. Iš V. Janukovyčiaus jis sužinojęs, kad prezidentas nurodymo atsitraukti nedavęs.

Penktadienio popietę dingo ir Vladimiras Lukinas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiuntinys taikos deryboms. Jis paliko savo inicialus paliaubų tekste, dėl kurio turinio pavyko susitarti naktį, ir paslaptingai dingo. Užuot palikęs parašą prie trumpai trukusio taikos susitarimo, dėl kurio žlugimo Rusija galiausiai apkaltino Vakarų klastą, jis prapuolė.

Kai vasario 21 dienos popietę iš prezidentūros pastato išėjo dokumentą pasirašiusieji Europos diplomatai, šimtai šalmuotų policijos pareigūnų, besirūpinusių saugumu, jau buvo sulipę į autobusus ir pasirengę išvykti.

Pamatytas vaizdas sutrikdė ir suneraminto Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį, kuris paliaubų susitarimą pasirašė kaip stebėtojas.

„Tai buvo stulbinantis vaizdas. Po pasirašymo praėjus 45 minutėms, kol pasikalbėjome ir pasimeldėme, beišeinant iš pastato visi riaušių policijos pareigūnai traukėsi. Ne tik iš prezidentūros, bet ir iš visų kitų vyriausybinių pastatų“, – prisimena R. Sikorskis.

Kai Rusijos ministras pirmininkas Sergejus Lavrovas vėliau jam pasiskundė, kad V. Janukovyčius buvo nuverstas per ginkluotą perversmą, R. Sikorskis jam atsakęs, kad „tai nebuvo ginkluotas valdžios nuvertimas, valdžia tiesiog pasitraukė“. S. Lavrovas, kaip teigia R. Sikorskis, atsakė, kad „policijos pareigūnai neturėjo įgaliojimų šaudyti, bijojo Maidano, todėl ir spruko“.

„Jis turėjo trauktis“

Prezidentūra ir paties prezidento rezidencija vasario 21 dienos popietę liko be apsaugos. V. Janukovyčius suprato, kad atėjo metas trauktis ir jam – palikti Kijevą, bent jau keletui dienų, teigia jo aplinkos žmonės.

„Kai prie prezidentūros nebeliko apsaugos, jis neturėjo kito pasirinkimo – tik išvykti“, – sako M. Dobkinas, tuo metu ėjęs Charkovo gubernatoriaus pareigas. Būtent šio regiono sostinę prieglobsčiui penktadienio vakarą pasirinko V. Janukovyčius.

„Jis paskambino ir pasakė: „Atvykstu, šiandien vakare arba rytoj“, – prisiminė M. Dobkinas ir pridūrė, kad V. Janukovyčius savo kelionę į šalies rytus pasiūlė prilyginti prezidento pažintinei išvykai, jis desperatiškai stengėsi neparodyti, kad „sprunka“.

Viktoro Janukovyčiaus vila
Nenorėdamas išduoti tikrųjų išvykimo priežasčių, jis paprašė M. Dobkino „išrinkti kelis fabrikus, kur jis galėtų apsilankyti“.

M. Dobkinas stengėsi ką nors sugalvoti, pasiūlė Charkovo turbinų gamyklą „Turboatom“, tačiau jos direktorius, kuris seniau būtų šokinėjęs iš laimės už galimybę pasimatyti su prezidentu, dabar su V. Janukovyčiumi nenorėjo turėti nieko bendro. Anot M. Dobkino, direktorius su tuometiniu prezidentu netgi nepanoro kalbėti telefonu.

M. Dobkinas iš karto po vidurnakčio oro uoste pasitiko V. Janukovyčių, kuris tikrai nebuvo panašus nei į apimtą panikos, nei į deramai suvokiantį situacijos rimtumą. „Jis nuoširdžiai manė, kad nemalonumai yra laikini“, – prisimena M. Dobkinas ir prezidentą apibūdino kaip „vyruką iš kitos planetos“, manantį, kad europiečių pasiektas susitarimas padės jam išsilaikyti iki kadencijos pabaigos.

Jis nesuprato, kad, užuot užtikrinęs jo ateitį, susitarimas, kuriame buvo numatyti pirmalaikiai rinkimai ir kitos nuolaidos, tik pasiuntė signalą V. Janukovyčiaus sąjungininkams, kad atėjo metas keisti šalis.

„Kai lyderis liaujasi buvęs lyderiu, visi jį supę žmonės išsilaksto. Tokia taisyklė. Laiku išduoti – tai dar ne išdavystė, tai galvojimas apie ateitį“, – sako M. Dobkinas.

Agresija, nuvilnijusi Kijeve likus kelioms dienoms iki V. Janukovyčiaus išvykimo, liovėsi vos jam pasitraukus. Šeštadienio, vasario 22 dienos, rytą protestuotojai, gatvėse nepamatė nė vieno policijos pareigūno, perėmė prezidentūros, V. Janukovyčiaus rezidencijos ir kitų prieš tai neprieinamų pastatų kontrolę – jiems tereikėjo išdidžiai įeiti pro pagrindinį įėjimą.

Vos po kelių valandų melancholiškame kreipimesi į šalies žmones iš Charkovo, kurį transliavo šalies valstybinė televizija, prieš išvykdamas į Rusiją V. Janukovyčius primygtinai tvirtino, kad jis ir toliau lieka teisėtu Ukrainos prezidentu, skundėsi, kad buvo šauta į jo automobilį, jį išdavė persimetėliai.

„Yra išdavikų. Nenoriu apie juos kalbėti. Nenoriu įvardyti pavardžių. Telieka tai jų sąžinei ir atsakomybei“, – pareiškė V. Janukovyčius.