Viktoro Janukovyčiaus režimo žlugimas didžiąja dalimi – tai Vakarų Ukrainos gyventojų nuopelnas. Ir šiandien šioje Ukrainos dalyje gyvenančių žmonių patriotinis nusiteikimas nėra pasikeitęs: dalis savanoriškai išėjo į karą, kiti prisijungė prie savanorių organizacijų, dar kiti teikia pagalbą savo kariuomenei, su Rusijos agresija kovojančiai šalies Rytuose. Pačius ukrainiečius iki šiol šiek tiek stebina kariuomenei aukojančių žmonių entuziazmas.
Vieni į banką nuneša 500 grivinų (apie 89 litus), kiti – 100 grivinų (apie 18 litų), kiti siunčia šiltas pirštines ir kojines, tačiau yra ir gana pasiturinčių, galinčių kariuomenei padovanoti lėktuvus ir sraigtasparnius. Lvovo „Rotary“ klubo narys politologas Tarasas Vozniakas papasakojo DELFI, kad 40 narių turintis klubas įsigijo tris visureigius „Cheerokee“ ir keturis kovinius žvalgybinius šarvuočius „Ajdar“ batalionui. Taip pat nupirkta 40 radijo stočių, planuojama nupirkti naktinio matymo prietaisų.
Kaip DELFI papasakojo Lvovo meras Andrejus Sadovojus, mieste gyvenimas teka įprasta vaga – žmonės dirba, ruošiasi Kalėdoms. Kadangi partija „Samopomošč“, kuriai vadovauja A. Sadovojus, neseniai įvykusiuose rinkimuose užėmė trečią vietą ir pateko į valdančiąją koaliciją, pasidomėjau vyriausybės planais dėl karo nutraukimo. „Karo sustabdyti neįmanoma. Jį galima laimėti arba pralaimėti“, - patikino jis. „Ukraina turi būti stipri, tik tada su ja bus kalbamasi. Reikia stiprios kariuomenės“, - tęsė A. Sadovojus.
T. Vozniakas mano, kad situacija Rytų Ukrainoje jau tapo įprasta. „Kaip Izraelyje, kur Gazos Ruožas yra tapęs nuolatiniu įtampos šaltiniu“, - įsitikinęs politologas. Viena vertus, karas jaučiamas visur – pokalbiuose, televizijoje, tačiau lazda neperlenkiama. Visi dėvi karinę uniformą. Karas, anot T. Vozniako, suvienijo Ukrainos gyventojus. Be jo nebūtų šio užtikrinto orientavimosi į Vakarus.
Rusijos agresija padarė meškos paslaugą: dar prieš porą metų būtų neįmanoma net įsivaizduoti, kad daugiau nei 50 proc. šios šalies gyventojų gali palaikyti prisijungimo prie NATO idėją. Ironiška, tačiau būtent Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas padarė daug gero Ukrainai. „Šiandien niekam nereikia aiškinti, kad Ukraina – tai ne Rusija. Didelė tikimybė, kad daug kas pasaulyje nežino, kur yra Ukraina, tačiau jie puikiai suprato, kad Ukraina nėra Rusija“, - įžvalgomis dalijosi politologas.
Rusijos agresija padarė dar vieną gerą darbą – sunaikinta nerentabili Donbaso pramonė. Nė vienam Ukrainos oligarchui neužteko drąsos sustabdyti ekonomiškai nenaudingos šiame regione vykdytos anglies gavybos. Anot T. Voziako, už kiekvieną išgautą anglies toną valstybė papildomai sumokėdavo 100 JAV dolerių (279 litus), o šie pinigai patekdavo į milijardierių, o ne angliakasių kišenes.
Latvijos garbės konsulas Lvove verslininkas Vladimiras Garcula mano, kad Ukraina neturi pakankamai lėšų tam, kad sėkmingai atsakytų į Rusijos skleidžiamą propagandą. Jo teigimu, būtina didinti Europai pateikiamos teisybę atspindinčios informacijos kiekį. T. Vozniakas savo ruožtu pripažįsta, kad informacinis karas yra pats svarbiausias. Tiesa, tai nereiškia, kad Ukrainos kariuomenės laimėjimai yra mažiau svarbūs.
„Ukrainos žurnalistai negali meluoti. Jei jie tai darytų, melagystės būtų atskleistos ir taptų mirtinu nuosprendžiu jų profesionaliai karjerai“, - atsakydamas į klausimą, kaip žiniasklaidos priemonės dirba karo sąlygomis, patikino T. Vozniakas.
V. Garcula priminė, kad Ukrainos vyriausybėje atsirado nauja informacijos ministro pareigybė, o neilgai trukus bus įkurta ir atitinkama ministerija. Jei šioje ministerijoje darbas vyks tik karo sąlygomis, jos įkūrimą derėtų vertinti teigiamai.
„Mūsų kariai turi pakankamai drąsos, tačiau jėgos nėra lygios. Karui reikia taip pat ir resursų. Be to, būtina suprasti, kad visi bijo neadekvačių Putino veiksmų, tiksliau – branduolinio karo“, - mano V. Garcula. Paklausęs draugo patarimo jis taip pat iš asmeninių lėšų nupirko karinę įrangą, kurią išsiuntė konkrečiam Nacionalinės gvardijos daliniui.
Karo lauko felčeris Jurijus karinių veiksmų zonoje praleido keletą mėnesių, o dabar jau keletą dienų dirba Lvovo karo ligoninėje. Darbo daug – prieš keletą dienų atvežė daugiau nei dešimt sužeistųjų. Praėjusią savaitę jis praleido Charkove, kur per vieną dieną į ligoninę buvo atvežta 70 sužeistųjų.
Jurijus noriai pasakoja, kaip jam pavyko išgyventi fronte. „Vietos gyventojams metų metus buvo peršama rusiška propaganda. Iziume gyvenantys vaikai pasiūlė kariams pieno, du iš jų atsigėrė. Gerai, kad buvome šalia. Vaikinai pasijautė prastai, iš burnos jiems pasipylė putos, išplovėme skrandžius, išgelbėjome“, - kraupią istoriją pasakojo Jurijus.
Jam yra tekę iš karo lauko išnešti sužeistuosius. Raiščio su raudonu kryžiumi jis nesirišo, nes priešų snaiperiams gydytojai – ypatingas taikinys. Jurijus papasakojo ir apie nepasitikėjimą generolais. Kartą vienas generolas įsakė jo desantininkų ir gydytojų daliniui konkrečioje vietoje įkurti bazę. Tiesioginis Jurijaus dalinio vadas majoras nusprendė pavažiuoti trim kilometrais toliau, o po 10-15 minučių iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ buvo apšaudyta vieta, kurią buvo nurodęs generolas.