Kaip rašo vokiečių laikraštis „Sueddeutsche Zeitung“, posovietinė Rusijos karta yra itin nevienalytė. Rusijoje mikroepochos keitėsi taip greitai, kad skirtumas tarp kartų sumažėjo nuo įprastinių 20 iki dešimties metų, jei ne iki vos 7-8 metų. Žmogus, kuris mokyklą baigė tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo, mąsto visai kitaip nei tas, kuris tuo metu tik pradėjo eiti į mokyklą. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tik gimė.
Straipsnio autorė pažymi, kad ji gimė pačios Perestroikos pradžioje, 1985 metais. „Tačiau labai gerai prisimenu tarybinę auklėjimo sistemą. Darželyje mokėmės eilėraščius apie Leniną. O pietų miego metu mums neleisdavo gultis taip, kaip mums patinka. Visi vaikai privalėjo miegoti ant šono su po ausimi sudėtais delnais. Nekenčiau šios pozos, ir mano „disidentavimas“ vaikų darželyje buvo toks, kad buvau užsispyrusi ir miegodavau ant pilvo ranką pakišusi po pagalve, – pasakojo straipsnio autorė. – Už tai auklėtoja mane nuolat barė ir dėl tau gaudavau per užpakalį. Tuo metu tai buvo normalus auklėjimo būdas. Mokykloje mus muštravo panašiai. Suole reikėjo sėdėti sudėjus rankas, o jei mokinys norėjo pakelti ranką, alkūnė neturėjo pakilti nuo suolo. Kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas kaip lageryje.“
Autorės brolis gimė 1993 metais. Jis augo jau visai kitomis sąlygomis. Jam buvo visai normalu pamokos metu iš kuprinės išsiimti butelį vandens ir atsigerti. „Mano laikais už tokį dalyką būtų nubaudę. Būtent tokios smulkmenos labai gerai atskleidžia, kaip skirtingai formavosi mūsų pasauliai“, – rašo autorė.
Jos teigimu, tarp trisdešimtmečių rusų yra labai daug tokių, kurie save tapatina, nors ir ne taip akivaizdžiai, su sovietine praeitimi. Daugelis tai pastebėjo dėl išorinės saviraiškos būdų. Dabar labai madingas retro stilius: marškinėliai, klubai ir parduotuvės su užrašu „СССР“. Tokią madą palaiko ir valdžia. Pavyzdžiui, 2000 metais Rusijoje buvo grąžintas tarybinis himnas. Vėliau atsirado jaunimo judėjimai „Mūsiškiai“ (Našy) ir „Jaunoji gvardija“.
„Pamenu kaip aš, gimusi Kaukaze (o Kaukaze yra priimta, kad tėvai išrenka vyrą ar žmoną) maždaug prieš aštuonerius metus atmečiau vieną jaunikio kandidatūrą, nes jis buvo komunistinės jaunimo organizacijos narys. Tuomet piršlė tą faktą paminėjo kaip privalumą“, – rašo straipsnio autorė.
Ji atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2000-ųjų per televiziją ėmė vis dažniau rodyti laidas, kuriose apdainuojama tarybinė veikla – senos dainos, senas gyvenimo būdas. „Didžiosios praeities“ nostalgija Rusijoje įtraukia daug jaunų žmonių, nors Sovietų Sąjungos žlugimo metu tie žmonės dar buvo vaikai. Tais atvejais, kai kalbame apie nedidelę dalį išsilavinusių žmonių, ši prarastos didybės trauka sukelia nepamatuotą nacionalizmą. Rašytojai ir kiti žmonės, kurie save laiko inteligentais, organizuoja būrelius kaip, pavyzdžiui, „Raudonojo jaunimo avangardas“, ir renkasi knygynuose, prekiaujančiuose marksistine literatūra, arba rašo meninius tekstus, kuriuose laikotarpis prieš Perestroiką tampa sakraliniu mitu.
„O dvidešimtmečiams Tarybų Sąjunga yra tarsi dinozaurų laikai, kurie buvo taip seniai, kad dabar net sunku juos įsivaizduoti. Kitą vertus, negalima sakyti, kad ši karta yra 100 proc. liberali ir europietiška. Esama ir tokių, kuriuos Rusijoje vadina „vatnikais“. Tai radikaliai konservatyvus žemas sluoksnis, kuris persekioja homoseksualus, Ukrainos krizės atveju pasisako už „Novorusijos išlaisvinimą nuo fašistinių okupantų“ ir palaiko vadinamąsias „vertybes“ bei pasisako prieš nėriniuotus apatinius, viešas klasikų paskaitas, jeigu jų kūriniuose vartojami keiksmažodžiai, taip pat prieš dvigubą pilietybę“, – rašoma straipsnyje.
Tačiau esama ir tokių radikalų, kurie dogmatiškai smerkia viską, kas vyksta Rusijoje, pažymi straipsnio autorė. „Šios dvi grupės nuolat konfliktuoja internetiniuose forumuose ir socialiniuose tinkluose. Jų nedomina niuansai ir tiesa. Tačiau šis pasaulio matymas tik juodai arba baltai yra labai pavojingas ir itin būdingas Rusijos jaunimui“, – sako straipsnio autorė.
Jos teigimu, šiandieninio jaunimo didvyriu yra atstumtasis, kuris buvo paskelbtas šventuoju. Jis yra kovotojas už aukščiausią tiesą. Tačiau pagal pasaulinius įstatymus jis yra banditas ir plėšikas. De jure jis yra neteisus, tačiau de facto tiesa yra jo pusėje. Jis yra nusivylęs kovotojas su blogiu, kurio nepripažįsta arba Rusijos sistema, arba „dekadentiniai Vakarai.“
„Jeigu žvelgsime iš šios pusės, tuomet Kaukazo mudžachedai, žinoma, yra didvyriai: jie degina viešnamius ir sprogdina korumpuotus valdininkus. Jie nori atkurti Viešpaties tvarką. Jų nuomone, didvyriais taip pat yra ir liaudies sukilėliai Rytų Ukrainoje, kurie visiškai įsitikinę savo teisumu ir Rusijos propagandos paveikti žūsta kovodami su „fašizmu“, – rašo straipsnio autorė. – Ukrainos nacionalistinį „Dešinįjį sektorių“ taip pat galima priskirti prie tokių didvyrių, kurie pasisako už nacionalinio pasididžiavimo ir nacionalinės vienybės ginimą. Jie yra posovietinės kartos atstovai. Juos galima laikyti nusikaltėliais, apsėstais vienos idėjos, ir teroristais, arba gelbėtojais ir šventaisiais. Blogiausia yra tai, kad ir vieni, ir kiti iš dalies yra teisūs.“
Anot žurnalistės, šiandien Rusijoje yra ir jaunimo, kurio elgesys yra nepaaiškinamas. „Turiu vieną pažįstamą, kuris tuo pačiu metu yra ir apsišvietęs liberalas, ir rusų nacionalistas, – rašo žurnalistė. – Kita pažįstama, 28 metų, yra arši komunistė, tačiau labai religinga. Ir tokie paradoksalūs atvejai yra gana dažni. Viena vertus, jaunimas Rusijoje yra kosmopolitiškas ir praktiškai nesiskiria nuo europietiško. Kita vertus, jam būdingas religingumas ir politinis konservatyvumas. Rusijos regionuose, kuriuose daugiausia gyvena musulmonai, vyksta jaunimo islamizacija. O kituose rajonuose pastebimas masinis „galvos smegenų stačiatikinimas“ – taip Rusijoje vadinami veidmainiai, kurie yra ištikimi cerkvei ir valstybei.“
„Visa tai sąlygoja vidinis konfliktas, nuo kurio kenčia šalis. Ji nori matyti raudonas tarybines žvaigždes ar Rusijos dvigalvį erelį? Ji žvelgia į Rytus ar Vakarus? Ir kokia šalimi nori būti Rusija – didele bedvase imperija ar vieta, kur nori ir dar gali gyventi protingi ir mąstantys žmonės? Tarp jaunimo padėtis yra tokia pati kaip ir visoje šalyje“, – apibendrina straipsnio autorė.
