Aukų artimieji, nusivylę dėl P.Porošenkos nesugebėjimo patraukti atsakomybėn ankstesnės vyriausybės pareigūnus, skandavo: „Kas tavo didvyris, Porošenka?“, „Kur jų žudikai?“ ir „Šalin Porošenką!“
Nepatenkintieji taip pat peikė prezidentą, kad jis netesėjo pažado suteikti didvyrių statusą daugiau negu 100 protestuotojų, žuvusių per Maidano susirėmimus. Jeigu šalies vadovas žengtų tokį žingsnį, žuvusiųjų šeimos galėtų pretenduoti į finansines lengvatas ir kompensacijas.
Šis protestas buvo pirmasis realus visuomenės nepasitenkinimo proveržis prieš P.Porošenką, kuris buvo išrinktas prezidentu gegužę – po to, kai ankstesnis promaskvietiškas lyderis Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies.
JAV viceprezidentas Joe Bidenas, šiuo metu viešintis Ukrainoje, planavo aplankyti memorialą Maidano protestų aukoms netoli Kijevo centrinės Nepriklausomybės aikštės, bet atšaukė tą ceremoniją – veikiausiai dėl saugumo priežasčių.
Penktadienį buvo minimos pirmosios metinės po V.Janukovyčiaus vyriausybės sprendimo nepasirašyti politinės ir prekybos asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, mainais į grįžimą prie glaudesnių santykių su Rusija.
Tas žingsnis išprovokavo protestus, kurie virto dešimčių tūkstančių žmonių demonstracijomis, per kurias buvo reikalaujama, kad Ukraina savo ateitį susietų su Europa.
Kai V.Janukovyčius pabėgo vasarį, Rusija aneksavo Krymą ir palaikė prorusiškus separatistus rytų Ukrainoje įsiplieskusiame konflikte, nusinešusiame jau per 4,3 tūkst. žmonių gyvybių.
Prieš prasiveržiant konfrontacijai su žuvusiųjų artimaisiais P.Poroshenka kartu su kitais vyriausybės nariais uždegė žvakes ant kalvelės prie Nepriklausomybės aikštės, dar vadinamos Maidane, kur vasario pabaigoje per susirėmimus žuvo daugiau negu 50 iš maždaug 100 aukų.
Prezidento balso beveik nesigirdėjo dėl priešiškai nusiteikusios minios šūksnių, bet jis pasakė: „Jeigu tokie šauksmai tęsis, viskas, ką padarėme Maidane, bus bergždžia.“
Vėliau jis dar kartą pažadėjo kad pasirašys įsaką, kuriuo oficialiai suteiks nacionalinių didvyrių statusą Maidane aukoms – vadinamajai Dangiškajai šimtinei.
65 metų Olena, kurios vyras buvo vienas iš žuvusiųjų, apsipylė ašaromis.
„Nežinau, kodėl taip ilgai viskas užtruko, bet dabar jie pagaliau pripažinti... Jie žuvo, kad Ukraina galėtų gyventi“, – sakė ji.