Kaip vaikai, sulaukę smurtaujančio tėvo po labai sunkios darbo dienos, jie nerimauja, kaip gi jis ketina atsigriebti, „The Washington Post“ rašo JAV gyvenanti rusų kilmės žurnalistė ir knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen.

Dalis V. Putino režimo kritikų pripažino jaučiantys ne tik nerimą, bet net ir užuojautą V. Putinui.

„Jaučiuosi blogai dėl V. Putino. Jaučiuosi blogai dėl savęs. Jaučiuosi blogai dėl mane supančių žmonių. Blogiausiai jaučiuosi dėl savo vaikų“, - kalbėjo dokumentinių filmų kūrėja Katerina Gordejeva.

„Kiek valandų mums likę? Galbūt dar galime ką nors greitai padaryti? Prieš jam nusileidžiant, nes tai gąsdina“, - nerimavo žmogaus teisių gynimo aktyvistė Aleksandra Polivanova.

Maša Gessen
Provyriausybinė Rusijos žiniasklaida pateikė neįtikėtinai daug detalių apie V. Putino Brisbane patirtą pažeminimą: oro uoste jo nepasitiko nė vienas aukšto rango valstybės tarnautojas, o jį pasitikę žemesnio rango tarnautojai V. Putinui išlipus iš lėktuvo su juo nepasisveikino ir demonstratyviai nuo jo nusisuko.

Be to, apsistoti jam teko antraeiliame viešbutyje „Hilton Brisbane“, kur taip pat buvo apsistojusios Meksikos ir Mauritanijos delegacijos.

Žiniasklaidos priemonės tyčiojosi iš V. Putino, pasitelkusios piktas antraštes ir pašaipias iliustracijas. Bendroje nuotraukoje V. Putinas buvo nustumtas į šoną, o per pietus jam teko sėdėti atskirai nuo „Didžiojo septyneto“ (G7).

Vis dėlto Kremliaus viešųjų ryšių specialistas Sergejus Markovas pamėgino nutapyti heroišką V. Putino marginalizacijos paveikslą. „Dėl Rusijos ir taikos Ukrainoje V. Putinui buvo daromas didelis spaudimas ir jis praktiškai atsidūrė už žaidimo ribų“, – rašo S. Markovas.

„Buvo iškilęs realus pavojus dėl galimo pasikėsinimo nužudyti V. Putiną ir tai galėjo padaryti Ukrainoje valdžią užėmę žmonės, tačiau V. Putinas pasirodė kaip stipriausias, išskirtiniausias, pareigingiausias ir reikšmingiausias šiuolaikinio pasaulio vadovas. Iš dalies būtent dėl to jie mėgina jam keršyti“, – savo versiją dėstė S. Markovas.

Vis dėlto liberalioji Rusijos tinklaraštininkų dalis nerimauja dėl galimo V. Putino revanšo. Kaip stipriai reikalai pablogės po G20 susitikimo? Jau dabar perpus nuvertėjęs rublis neabejotinai smuks dar žemiau. Ko gi imsis V. Putinas? Ar jis pasikėsins į didesnę Ukrainos dalį? Ar įsiverš į kitą valstybę? Galbūt užčiaups dar daugiau Rusijos žiniasklaidos priemonių? Ar dar daugiau žmonių atsidurs kalėjime? Vakarų analitikai jau kelis mėnesius kelia vis tą patį klausimą – koks gi V. Putino planas?

V. Putinas neturi plano: jis vadovaujasi intuicija, priima vienašališkus sprendimus ir dažniausiai tai daro ilgai nedvejodamas.

Vis dėlto dalis Rusijos veiksmų suplanuojama iš anksto, pavyzdžiui, greitas ir tylus Krymo užėmimas priminė tiksliai suplanuotą mirties bausmės įvykdymą. Svarbu suprasti V. Putino sprendimų priėmimo esmę – jis neturi vieno plano, tačiau turi daugybę galimų planų, iš kurių gali pasirinkti.

Per 15 valdymo metų V. Putinas vykdė šalies remilitarizavimo politiką. XX a. dešimtajame dešimtmetyje Rusijos gynybai ir kariniams mokymams skiriamas biudžetas buvo minimizuotas, tačiau 2004–2014 m. Rusijos gynybai skiriamos išlaidos padvigubėjo, o federalinio biudžeto dalis, skiriama gynybai, išaugo net šešis kartus.

Prognozuojama, kad 2015 m. gynybai skiriama Rusijos biudžeto dalis padidės nuo 17,6 proc. iki 20,8 proc. Per pastaruosius metus branduoliniams ginklams skiriamos gynybos biudžeto lėšos šoktelėjo į dar neregėtas aukštumas.

Tradiciškai Rusija apibūdinama kaip labai biurokratizuota valstybė, o tai reiškia, kad karybos srityje, taip pat kaip daugelyje kitų sričių, didžiulės pinigų sumos skiriamos biurokratijai. Be to, išpūstas gynybai skirtas biudžetas neabejotinai reiškia kuriamų planų perteklių. Šie planai nėra viešinami, tačiau praėjusiais metais Rusijos karinės pajėgos skyrė pasauliui keletą susimąstyti priverčiančių užuominų.

Iš šių užuominų neabejotinai turėjome suprasti, kad rusų kariuomenės generolai driekia nemažai kelių, kuriais galėtų skleisti agresiją. 2010 m. Rusija atnaujino karinę doktriną ir pasirinko kur kas agresyvesnę retoriką nei prieš dešimtmetį. Rusija tvirtina turinti teisę suduoti branduolinį smūgį, atsakydama į agresiją konvenciniais ginklais, ir teisę į prevencinio pobūdžio branduolinį smūgį.

Ši šalis jau kitą mėnesį ketina pristatyti naująją karinės doktrinos versiją. Nors pakeitimai kol kas nėra viešinami, Kremliui ištikimos žiniasklaidos priemonės praneša, kad atnaujintame dokumente NATO ir JAV bus įvardintos kaip didžiausią pavojų Rusijos saugumui keliančios galios.

Dar vienas susimąstyti priverčiantis faktas – tai Rusijos karinių pratybų agresyvumo didėjimas, pradedant keleto NATO šalių narių oro erdvės pažeidimais, povandeniniu laivu Švedijos teritoriniuose vandenyse bei kariniais laivais šalia Australijos pakrančių, ir baigiant pirmaisiais per pastaruosius du dešimtmečius branduolinio ginklo bandymais.

Už visų šių pratybų slypi detalus veiksmų planas.

Garsusis rusų dramaturgas Antonas Čechovas rašė, kad, jei pirmajame veiksme ginklas kabojo ant sienos, pjesės pabaigoje jis būtinai iššaus. Rusijos generolų planai labai panašūs į šį ant sienos kabantį ginklą – jie skirti tam, kad būtų įgyvendinti, tačiau V. Putino scena yra nusėta šiais planais.

V. Putinas planuoja ir renkasi iš daugybės jam siūlomų agresijos planų. Greitu metu jis pasirinks naująjį planą, o vėliau – dar vieną. Vis dėlto nederėtų manyti, kad tai – pažeminimų, kuriuos jis patyrė Brisbane, padarinys. Taip pat būtų neteisinga manyti, kad G20 lyderiams būtų pavykę išvengti šių V. Putino planų, jei jie būtų elgęsi su juo draugiškiau. Karas – tai kelias, kurį Rusijai parinko V. Putinas, ir šis kelias pasirinktas jau seniai, apibendrina M. Gessen.