Iš abiejų pusių netrūko raginimų laikyti atvertas duris dialogui. Analitikai mano, kad neteisinga tokias kalbas traktuoti tik kaip diplomatinį mandagumą.
Tačiau darbiniai kontaktai veikiausiai bus palaikomi ne prezidento ir ministro pirmininko, o ministrų ar dar žemesniu lygiu, rašo bbc.co.uk.
Apribota geografija
„Esant tokiai santykių būklei, Vladimirui Putinui ir Barackui Obamai apskritai nėra apie ką kalbėtis, - teigė Rusijos žurnalo „Rusija globalinėje politikoje“ vyriausiasis redaktorius Fedoras Lukjanovas. – Išimtis – sporadiniai susitikimai tarptautiniuose forumuose, tačiau jų būna mažai.
Jau praėjo Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos suvažiavimas, G20 viršūnių susitikimas, ir dabar visus metus susikirsti jų keliams nebus kur. Su Europos lyderiais, ypač Angela Merkel, veikiausiai bus bendraujama telefonu ir keičiamasi laiškais. Likusi V. Putino vizitų geografija bus perorientuota į rytus“.
„Tokių forumų pasaulyje nėra daug, todėl sudėtinga prognozuoti, kokie kontaktai laukia artimiausioje ateityje. Tikėtini tik susitikimai su atstovais tų šalių, kurios, jei ir nėra Rusijos pozicijos Ukrainoje šalininkės, tai bent aktyviai jos nekritikuoja, bei darbas tokiose struktūrose kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija ir BRICS (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos grupė), kur nejuntama Vakarų įtaka arba jos apskritai nėra“, - sakė tarptautinių reikalų ekspertas Andrejus Kortunovas iš BBC tarnybos Rusijoje.
Apie ką jie kalbėjo?
Jeigu negalima prieštarauti, kodėl V. Putinas apskritai skrido į Australiją? Jeigu nėra temos pokalbiams, apie ką jis akis į akį su savo kolegomis diskutavo beveik aštuonias valandas, įskaitant keturių valandų susitikimą su A. Merkel?
F. Lukjanovo nuomone, šalys stengėsi ne pagerinti santykius, bet neleisti jiems dar labiau komplikuotis.
„Pasiekti susitarimą – tokios užduoties niekas jau nebekelia. Šaltojo karo laikais Sovietų Sąjunga ir Vakarai taip pat nesitikėjo pakeisti vienas kito įsitikinimus. Kalbama apie tai, kaip iki minimumo sumažinti žalą ir neleisti įsisiautėti pavojingai eskalacijai“, - teigė ekspertas.
A.Kortunovas įsitikinęs, kad derybos, ypač aukščiausiu lygiu, vis tiek yra reikalingos: bent jau tam, kad šalys suprastų viena kitą ir jų santykiai taptų prognozuojami.
„Visi vadovavosi nuomone, kad artimiausioje ateityje nėra prasmės priimti lemtingų sprendimų. Tarkime, klausimas dėl sankcijų atšaukimo vargu ar bus svarstomas anksčiau negu kitų metų pavasarį. Manau, kad šalys norėjo dar kartą apsikeisti informacija ir padėties matymu, palyginti savo požiūrius“, - sakė jis.
Ankstyvas išvykimas
V. Putinas iš viršūnių susitikimo išvyko visa para anksčiau už kitus dalyvius. Jo pasiaiškinimas, neva pirmadienį jam reikia į darbą ir jam būtina išsimiegoti, sulaukė ironiškų komentarų.
Daugumos suvažiavimo svečių laukė dar ilgesnė kelionė namo. Nėra abejonių, kad prezidento lėktuve įmanoma komfortiškai pailsėti. Tačiau jei taip, kokių reikalų namuose nebuvo galima atidėti iki antradienio? Šioje vietoje nevalingai norisi prisiminti garsiąją frazę, priskiriamą Aleksandrui III: „Kol Rusijos caras gaudo žuvį, Europa gali palaukti“.
Stebėtojai neabejoja, kad V. Putinas įsižeidė.
„Toks V. Putino sprendimas veikiausiai buvo susijęs net ne su pokalbių turiniu, o su tuo, kad G20 dalyviai iš Vakarų atvirai ir visokeriopai demonstravo nepasitenkinimą jo politika. Štai jis ir atsakė: pagrindinės derybos atliktos, o tolesnis dalyvavimas tokioje atmosferoje nėra būtinas“, - teigė F. Lukjanovas.
Tai, kad Rusijos prezidentas parodė alegorišką signalą, A. Kortunovo nenustebino.
„Egzistuoja tam tikros tradicijos. Iš tarptautinių susitikimų neišvažiuojama trenkiant durimis. Tai būtų nekorektiška šeimininkų ir dalyvių ne iš Vakarų atžvilgiu. Be to, prezidentas veikiausiai nenorėjo, kad jo dalyvavimas viršūnių suvažiavime būtų vertinamas kaip nesėkmė, todėl diplomatiškai pabrėžė, kad susitikimai, ypač dvišaliai, buvo naudingi“, - sakė jis.
„Mano asmenine nuomone, V. Putinas be reikalo išvyko pirma laiko, nes tokiu būdu patvirtino tai, kas yra naudinga Vakarams: Didžiajame dvidešimtuke svarbiausią vaidmenį atlieka Jungtinės Valstijos ir Europa. Geriau savo elgesiu jis būtų parodęs, kad tai pasaulinis forumas“, - sakė F. Lukjanovas.
Nesutarimų esmė
Kalbos apie neišsprendžiamus nesutarimus dėl Ukrainos yra, regis, bereikšmės. Tačiau kokia jų esmė? Dėl ko nepavyksta susitarti?
„Visų pirma, kalbame apie skirtingą visos padėties matymą, - aiškina F. Lukjanovas. – Jungtinės Valstijos ir Europa mano, kad V. Putinas turėtų palikti Ukrainą ramybėje, visiškai iš jos pasitraukti ir leisti Ukrainai plėtotis vakarietiška linkme. V. Putinas, savo ruožtu, įsikitnęs, kad Rusija turi teisėtus interesus šioje pasaulio dalyje, todėl ne jis turi slopinti savo ambicijas, o kiti turi liautis kišęsi į regioninius reikalus“.
„Maskvos pozicija ta, kad rusų pajėgų Ukrainoje nėra ir krizė turi būti sprendžiama derybomis tarp Kijevo ir separatistų. Vakarai įsitikinę, kad Rusija tiesiogiai dalyvauja šiame konflikte. Rusija tikina, kad Ukraina turi pereiti prie federalinės santvarkos. Vakarai teigia, kad užsienio valstybėms nedera reguliuoti jos vidinės struktūros“, - pridūrė A. Kortunovas.
Be to, kai kurie analitikai pastebi, kad abi pusės kai ką ir nutyli.
Rusija siekia Kijevo ir separatistų derybų dėl federalizacijos, nė žodžiu neužsimindama apie tai, kad pastarieji atmeta šią idėją ir apskritai nepripažįsta teritorinio Ukrainos vientisumo.
Vakarai norėtų, kad Kremlius spaustų savo statytinius, priversdamas juos pereiti prie derybų ne dėl teritorijos, o dėl galių padalijimo, tačiau tiesiai to nepasako ir stebi tik tai, ar peržengė sieną eilinė sunkvežimių kolona.
Be strategijos
„Klausimas dėl Rusijos siekių Ukrainos atžvilgiu neturi konkretaus atsakymo, - teigia F. Lukjanovas. – Tikslai keičiasi, nelygu situacija. Su Krymu Kremlius jau viską išsprendė, tačiau likusiais klausimais ilgalaikės strategijos nėra“.
„Nemanau, kad Rusija turi kokį nors išbaigtą planą“, - pritarė A. Kortunovas.
„Rusija oficialiai niekada nesakė, kad regi kitokį Donbaso statusą, negu Ukrainos sudėtyje, - pažymi F. Lukjanovas. – Manau, kad idealiausiu atveju Rusija norėtų išsaugoti Ukrainos vientisumą, išskyrus Krymą, tačiau tokios vidinės santvarkos, kuri užtikrintų Rusijos interesus per įtaką pietryčiuose. Tačiau toks variantas buvo įmanomas prieš pusmetį, o dabar, po visko, kas jau įvyko, jis atrodo nerealus“.
Esant dabartinei padėčiai, labiausiai tikėtinas scenarijus, analitiko manymu, yra separatistų kontroliuojamų regionų – Donecko ir Luhansko – virsmas „nauja Padniestre“.
„Žvelgiant ekonomiškai, tai itin ne laiku ir nepageidaujama, tačiau tai jau prestižo reikalas“, - sakė jis.
A.Kortunovas nurodo, kad tolesnė strategija Donbaso atžvilgiu priklausys nuo bendrų Ukrainos perspektyvų vertinimų, o vieningos nuomonės Rusijos valdžios sluoksniuose nėra.
„Anot vienos prognozės, Ukraina, nepaisant visų sunkumų, vargu ar subyrės ir pakeis savo kursą, todėl tai reikia vertinti kaip duotybę ir turėti reikalų su tokia Ukraina, kokia ji yra. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, kad Ukraina dar nepasiekė krizės dugno, toliau viskas tik blogės, ir tuomet Rusijai nieko nebus neįmanoma“, - pažymėjo jis.