Kalbėdamas apie G20 susitikimo rezultatus V. Putinas stengėsi neminėti Ukrainos ir kuo daugiau kalbėti apie ekonomiką.
Spaudos konferencijos įžangoje, kurią pateikia Rusijos prezidento tinklapis, V. Putinas aptarė infrastruktūros mokslinio centro įkūrimą Sidnėjuje, kovą su nedarbu. Atrodo, Rusijos prezidentas yra susidomėjęs ir moterų įtraukimu į darbo rinką.
„Iš esmės klausimas dėl būtinybės mažinti skirtumą tarp vyrų ir moterų užimtumo yra svarbus, tačiau Rusijai jis nėra labai aktualus. Vis dėlto tai yra teigiamas dalykas, tačiau jis taip pat reikalauja dar daug darbo", - aiškino V. Putinas.
Rusijos prezidentas taip pat minėjo pokyčius energetikoje. Toliau prakalbą V. Putinas tęsė apie finansų reguliavimą bei mokesčių sistemas, apie Ebolos virusą ir pagalbą Vakarų Afrikai, taip pat apie Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (APEC) susitikimą Pekine.
Paklaustas apie Ukrainą, V. Putinas kalbėjo taip, tarsi neramumais šioje valstybėje būtų suinteresuota kokia nors kita pasaulio šalis, o ne Rusija. Jis taip pat kritikavo Ukrainos prezidentą Petro Porošenką dėl sprendimo patraukti valstybines institucijas iš karo krečiamų regionų ir pateikė Rusijos pavyzdį, kuri esą per Čėčėnijos karą elgėsi visiškai kitaip.
- Vladimirai Vladimirovičiau, Kinijoje ir čia, Australijoje, turbūt buvo paliesta sanacijų tema? Jei taip, kokiu formatu ir kampu apie tai buvo kalbama – bendruose posėdžiuose, galbūt dvišaliuose susitikimuose ar tiesiog koridoriuose?
- Taip, apie tai buvo kalbama, tačiau tik bendrais bruožais. Dvišaliuose susitikimuose, savaime aišku, buvo kalbama apie Ukrainos problemas, tačiau buvo akcentuojama, kad sankcijos kenkia visiems: ir tiems, prieš kuriuos bandoma šias sankcijas taikyti, ir tiems, kas jų imasi.
Mano nuomone, šiuo klausimu sutarimas yra pasiektas – tai tezė, ne tik turinti teisę egzistuoti, tačiau taip pat ji yra vienintelis teisinis vertinimas.
Žinoma, buvo kalbama apie tai, ką reikia padaryti, kad iš šios situacijos palaipsniui būtų išeita.
- G20 viršūnių susitikimo išvakarėse sakėte, kad Rusija turi parengusi veiksmų planą, jeigu staiga pablogėtų ekonominė situacija ir katastrofiškai sumažėtų naftos kainos. Gal galėtumėte detaliau papasakoti apie šį planą ir jo esmę? Pastarosiomis dienomis gana aktyviai aptarinėjama įmonė „Rosneft“. Dalis mano, kad idėja dėl galimo pinigų skyrimo šiai įmonei dabartinės sudėtingos ekonominės situacijos kontekste yra absurdiška. Kokia jūsų nuomonė?
- Nematau nieko absurdiško. Jau sakiau interviu, kad tikrai nėra absurdiška paremti didžiąsias mūsų įmones. Tereikia atsakyti į klausimą, ar šias lėšas norima gauti tik verslo sumetimais, ar tai – indėlis, kuris galėtų teigiamai paveikti visos Rusijos ekonomiką.
Puikiai žinome, kad gavybos didinimas nėra susijęs su šių energijos išteklių kainų mažėjimu. Taigi nesu tikras, ar reikėtų skubėti šiuo klausimu. Tai klausimas vyriausybei ir šioje srityje dirbantiems analitikams.
Klausimas dėl pinigų skyrimo ar neskyrimo nėra keistas. Interviu sakiau ir dabar norėčiau pakartoti, kad norint atsakyti į šį klausimą reikia ekspertų lygmeniu viską paskaičiuoti, apgalvoti ir tada priimti sprendimą.
Manau, kad energijos išteklių kainų mažėjimas susijęs su gavybos padidėjimu ir paklausos mažėjimu – tai du esminiai faktoriai. Dar yra ir trečias – monetarinis – faktorius: tai JAV dolerio kurso svyravimai, manau, nereikia aiškinti, kokį poveikį tai daro naftos kainoms.
Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Rusijos biudžetui naftos kainų mažėjimas įtakos neturi – turiu galvoje Centrinio banko sprendimą dėl perėjimo prie laisvai svyruojančio kurso. Anksčiau už JAV dolerį ir gaudavome 32 ar 35 rublius, o dabar parduodame tą patį dolerį, o gauname 45, 47 ar 48 rublius. Tai reiškia, kad biudžetinės pajamos padidėjo.
- Kalbėjote apie turbulencijos periodą pasaulyje. Ar prognozuojate, kiek tai galėtų trukti?
- Prognozės – nedėkingas reikalas. Tai priklauso ne tik nuo mūsų, tačiau taip pat ir nuo mūsų partnerių ir nuo jų tarptautinių santykių kūrimo filosofijos.
Jei laikysimės fundamentalių tarptautinės teisės principų, gerbsime vieni kitų interesus, tai truks neilgai, tačiau jei ir toliau bus mėginama spręsti klausimus vadovaujantis išskirtinai tik savo geopolitiniais interesais, tada jau sunku prognozuoti, kiek tai tęsis.
Tikiuosi, kad bendras situacijos normalizavimo siekimas padės mums išspręsti visus klausimus ir nukreips mus į bendrą vystymosi ir tarptautinės teisės vaidmens didinimo kelią.
- Norėčiau, Vladimirai Vladimirovičiau, kad Jūs vis dėlto grįžtumėte prie Ukrainos klausimo ir aptartumėte jį detaliau.
- Aš jo dar neaptariau.
- Taip, būtent. Ar Ukrainos klausimas buvo paliestas G20 viršūnių susitikime? Jei taip, kokiame kontekste? Kaip vertinate dabartinę situaciją Ukrainoje?
- Oficialiuose G20 diskusijose Ukrainos klausimas nebuvo keliamas visiškai – net nebuvo minimas. Du dvišaliai susitikimai buvo skirti konkrečiai Ukrainos problemoms. Norėčiau pasakyti, kad šie pokalbiai buvo labai atviri, turiningi ir, mano vertinimu, naudingi.
Man atrodo, kad mums su kolegomis vis dėlto pavyko geriau suprasti vieniems kitus, suprasti Rusijos veiksmų motyvus. Manau, kad ir aš išgirdau tų kolegų, su kuriais susitikau, susirūpinimą. Manau, kad tai mums padės.
Kol kas negaliu atsakyti, kaip tai mums padės ir kaip greitai sugebėsime išspręsti visas sudėtingas su Ukrainos krize susijusias problemas. Labai norėčiau, kad mes, žinoma, kartu su partneriais Ukrainoje – be Ukrainos neįmanoma išspręsti Ukrainos krizės – padarytume tai kuo greičiau. Bet kuriuo atveju, Rusija to sieks.
Iš esmės, mano vertinimu, situacija turi perspektyvų būti sureguliuota, nors galbūt tai gali pasirodyti keista. Vis dėlto abi pusės yra sukūrusios struktūras, kurios galėtų atsakingiau spręsti joms keliamas užduotis.
Iš žiniasklaidos priemonių sužinojau, kad Ukrainos prezidentas P. Porošenka įsakė taikyti, mano manymu, faktišką ekonominę Luhansko ir Donecko regionų blokadą. Man atrodo, kad tai – didelė klaida, nes jie savomis rankomis nukerta šiuos regionus. Nesuprantu, kodėl taip yra daroma, tačiau šia tema su P. Porošenka dar pasikalbėsime.
Dar vakar (šeštadienį - DELFI) dvišaliuose susitikimuose su Europos partneriais sakiau, kad to negalima leisti, o staiga šiandien ryte matau, kad būtent taip ir atsitiko. Vis dėlto manau, kad tai nėra fatališka. Norėčiau tikėti, kad gyvenimas ir praktika savaip koreguos realijas.
Prisiminkite tragiškus įvykius Kaukaze. Net ir pačiomis sunkiausiomis dienomis, sunkiausiais mėnesiais ir metais nenutraukėme finansavimo Čėčėnijai, reguliariai mokėjome ne tik pensijas ir pašalpas, tačiau netgi subsidijas biudžetui. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti net kvailoka, nes ten situaciją kontroliavę žmonės ne tik vogė pinigus, tačiau taip pat galėjo panaudoti juos akivaizdžiai negeriems dalykams.
Vis dėlto mes tai darėme dėl savo moralinių įsipareigojimų prieš žmones. Galiausiai paaiškėjo, kad tai – teisingas sprendimas, nes žmonės, įskaitant ir Čečėnijos gyventojus, sugebėjo įvertinti tai, ką darė Rusija, norėdama paremti paprastus gyventojus.
Galbūt tai tapo papildomu faktoriumi, padėjusiu Rusijos centrinei valdžiai ir tuo metu pagrindinius postus Čėčėnijoje užėmusiems asmenims susitarti, galutinai sureguliuoti situaciją ir susidoroti su tarptautiniais teroristais, atvykusiais į šią teritoriją iš užsienio.
Nesuprantu, kodėl dabartinė valdžia Kijeve savomis rankomis nukerta šias teritorijas. Galbūt ir galima suprasti – pinigus taupo, tačiau dabar taupyti netinkamas laikas ir aplinkybės.
- Kaip Jums sekėsi bendrauti su Australijos ministru pirmininku Tony Abbottu?
- Labai gerai. Jis labai konkretus žmogus, labai tiksliai ir profesionaliai vedė diskusijas, darė tai disciplinuotai, pagal konkretų grafiką, be jokių nuoskaudų suteikė galimybę visiems pasisakyti jei ne vienoje, tai kitoje sesijoje – nieko neribojo. Galiu pasakyti, kad tai – labai geras tarpininkas ir profesionalus partneris.
Noriu išsklaidyti bet kokias spekuliacijas, kodėl nevykau į bendrus pusryčius – ten liko finansų ministras, jis praneš tai, ką dabar jums pasakiau apie mūsų dedamas pastangas kovai su Ebola.
Iš čia mums skristi iki Vladivostoko 9 valandas, vėliau dar 9 iš Vladivostoko iki Maskvos. Dar reikia nusigauti iki namų, o pirmadienį – eiti į darbą. Būtų gerai bent 4-5 valandas pamiegoti. Priėjau prie Tony, pasakiau jam tai, jis buvo supratingas, todėl negali būti jokių kitokių vertinimų, su kai kuriais kolegomis atsisveikinau. Manau, kad darbas įvykdytas ir tai padaryta sėkmingai.
- Kokius rezultatus, jūsų nuomone, šis viršūnių susitikimas davė konkrečiai Rusijai? Juk susitikimas vyko gana sudėtingomis užsienio politikos ir sankcijų sąlygomis? Ar esate patenkintas G20 viršūnių susitikime vyravusia atmosfera? Ar nepajautėte, kad kolegos būtų mėginę daryti Jums spaudimą dėl situacijos Ukrainoje?
- Man atrodė, kad jau atsakiau į šį klusimą, bet, matyt, norėtumėte, kad į jį atsakyčiau būtent jums. Gerai, aš tai padarysiu.
Esu patenkintas tiek rezultatais, tiek ir atmosfera. Maža to, noriu padėkoti Brisbeno gyventojams, kurie labai geranoriškai mus čia priėmė. Manau, kad tai iš šalies matėte ir jūs.
Iš tikrųjų, aš to nežinojau, bet atvykęs atkreipiau dėmesį: peržvelgęs tai, ką skelbia vietos žiniasklaida ir kiti informacijos šaltiniai, supratau, kad vyko šioks toks įtampos didinimas. Realybė ir virtualus gyvenimas, pateikiamas žiniasklaidos priemonėse, šiuo atveju stipriai skyrėsi.
Mus priėmęs ponas ministras pirmininkasT. Abbottas (jau tai sakiau, bet noriu dar kartą pakartoti) sukūrė bendram darbui labai palanką atmosferą. Taip, kai kuriais klausimais mūsų nuomonė nesutampa, tačiau diskusija buvo tinkama, palanki ir turininga. Mano nuomone, ji buvo naudinga.