Andrėjus stengiasi mandagiai išvengti kalbų apie savo asmeninį gyvenimą bei pareigybes batalione. Tačiau jo elgsena, bataliono narių rodoma pagarba bei pistoletas odiniame dėkle prie diržo (tokius turi aukštesnio rango karininkai) išduoda, jog jis ne šiaip eilinis „Azov“ narys.
Štabo vado pareigas einantis Andrėjus dar visai neseniai buvo istorijos dėstytojas viename Ukrainos universitete.
„Lietuviai – ne tik mūsų istorinė praeitis. Šiandien įsitikinome, kad ši istorija tęsiasi. Jūs mums esate artimiausi kaimynai ir geriausiai galite suprasti, kas čia vyksta“, – lietuviams gerų žodžių negaili Andrėjus.
Vyras tikina, jog stebi įvykius Lietuvoje bei džiaugiasi, jog ši Ukrainos krizė privertė prisiminti svarbią Lenkijos ir Lietuvos draugystę, pastaruoju metu užtemdytą dėl „nereikšmingų smulkmenų“.
Pokalbį vis nutraukia vairuotojo nerimas dėl iš paskos įtartinai sekančių mašinų.
Viena jų sustabdoma užblokavus kelią ir trys ginkluoti „Azov“ vyrai išlipa jos patikrinti. „Kuomet važiuojame „Azov“ skiriamaisiais ženklais pažymėta mašina, turime būti itin atidūs dėl galimų pasikėsinimų“, – tikina Andrėjus.
Anot jo, valdžia bataliono deramai neapginkluoja – „toks vaizdas, jog esame siunčiami myriop. Tai panašiai kaip duoti kariams akmenis ir versti kovoti prieš šautuvais ginkluotą armiją parako išradimo laikais“.
– Kokia šiuo metu bataliono „Azov“ veikla?
– Viena iš pagrindinių mūsų užduočių – kova su nusikaltėliais. Ne su paprastais įstatymų laužytojais, o su Tėvynės išdavikais. Kalbu apie nusikaltimus prieš savo šalį. Ir ne tik tokias personas kaip Viktoras Janukovyčius ar Leonidas Kučma, bet ir tuos, kurie jiems einant gatve „kelia kepures“. Okupantų bendrininkai ir rėmėjai yra tokie patys nusikaltėliai.
Taigi užsiimame separatizmo židinių paieška, jų sunaikinimu. Taip pat nelegalių veikų pasienyje su Rusijos Federacija užkirtimu.
– Kaip manote, ar Donbaso regionas būtų sukilęs be Rusijos skatinimo ir paramos?
– Žmonės negimsta nusikaltėliais. Juos kažkas tokiais auklėja ir įtraukia į nusikalstamą veiklą. Tai madinga vadinti „aplinkos kalte“ – socialinės problemos, korumpuota teisėsauga ir kitos aplinkybės, kurios verčia juos nelegaliai pasipelnyti ir likti nenubaustiems. Aplink juos, Tėvynės išdavikus, matyt ir susiformavo ta bloga aplinka ir pasitaikė blogi mokytojai.
Turbūt jiems besimokant mokykloje nebuvo skirta pakankamai dėmesio Tėvynės meilės, patriotizmo ir žmogiškumo temoms. Todėl nenuostabu, kad šiandien į tai jiems tiesiog nusispjauti. Juk ne paslaptis, kad daugeliui Rytų ukrainiečių šiandien svarbiau kišenės turinys, o ne nacionalinės idėjos. Todėl jais labai lengva manipuliuoti ir naudotis.
– Tai jūs sutinkate, jog pati Ukraina kiek pamiršo dirbantį Donbasą ir nekreipė deramo dėmesio į jų švietimą bei neleido užgesti simpatijoms Rusijai?
– Nemanau, kad etninės simpatijos yra blogai. Juk galime standartizuotai sakyti, jog nėra blogų tautų. Todėl turiu pabrėžti, kad mes nekovojame su Rusijos Federacijos piliečiais. Mes esame priversti kovoti su tais šios šalies žmonėmis, kurie palaiko komunizmo idėją.
Mes neatsiribojame nuo savo sielos ir kraujo brolių – rusų. Juk tą didžiulę šalį, kuri kadaise vadinosi Rusijos Imperija, kūrė mūsų, ukrainiečių, proseneliai. Mes jų nelaikome nei svetimais, nei priešais. Tačiau jei jie pradėjo kėsintis į mūsų žemę, mūsų gyvenimus, bet koks adekvatus žmogus nesėdės rankas sudėjęs. Mūsų nugalėtojo valia negali pasiduoti aukos likimui.
– Tačiau šiuo atveju, remiantis apklausomis, tokia yra beveik visa rusų tauta.
– Mes neturime naivių iliuzijų, jog Kremliaus valdžia, kurios galva Vladimiras Putinas ir Dimitrijus Medvedavas, yra kas kita nei ta pati komunistinė totalitarinė sistema. Ji ir toliau atstovauja tik savo naftos bei dujų monopolių interesams.
Šis režimas išnaudoja ne tik gamtinius turtus, tačiau ir savo federacijos piliečius, kaip kokį įrankį.
Nereikia jokių sudėtingų studijų. Galime tiesiog palyginti dvi nedideles teritorijas. Tai Jungtiniai Arabų Emyratai ir arabai, kurie supaprastintai istoriškai kalbant, dar visai neseniai keliaudavo ant kupranugarių. Tačiau per keletą dešimtmečių sukūrė blizgančią valstybę savo piliečiams. Į tai, ką jie šiandien turi, žiūrime išsprogusiomis akimis ir iš nuostabos atvėpusiu žandikauliu. Panaudodami gamtinius turtus, jie sukūrė rojų savo gyventojams, kurie visų pirma yra gerbiami.
Ir pažiūrėkime tarkime į RF sudėtyje esantį Khanty–Mansiysko autonominį regioną, įkurtą beveik prieš šimtmetį ir ypač turtingą nafta. Geologai įrodė, jog jie turi didesnius naftos telkinius nei JAE. Gyvenimo lygis ten, švelniai tariant, primityvus. Šio iškasenomis turtingo regiono negalime lyginti net su Baltijos šalimis.
Esu įsitikinęs, jog kalbant šiandieninių įvykių kontekste, čia esantys Rusijos kariai yra lygiai toks pat įrankis kažkieno asmeniniams tikslams pasiekti. Manote jog jie, pašaukti į ironiškai vadinamą „savanorišką mobilizaciją“, nori Ukrainos teritorijoje kariauti?
Mes savo batalione turime nemažai tų etninių rusų, kurie čia atėjo stoti į kovą prieš komunizmą. Deja, kitoje pusėje prieš savo šalį kovoja ir nemažai ukrainiečių.
– Batalionas „Azov“ išskirtinis ir tuo, jog yra atviras užsieniečiams.
– Į tai galima replikuoti labai lakoniškai – esame nacionalistiškiausias batalionas su internacionalistiškiausia sudėtimi.
Užsieniečiai kartu su mumis kovoja už įstatymą. Nesvarbu, kur ši kova vyksta. Mes su jais ne tik ginklo broliai, tačiau, kaip pastebėjote, ir draugai.
– Viešojoje erdvėje tokie batalionai dažnai įvardijami kaip „stipriausi šiandieninės Ukrainos ginklai“. Kokia tokių savanoriškų karinių dalinių svarba konflikte?
– Tokių batalionų jėgą greitai pajautė mūsų priešai – komunistinės jėgos.
Kaip žinome, okupantai visuomet paniškai bijojo savanoriškų Tėvynės gynėjų. Čia galime prisiminti ir pokario Lietuvos partizanus, kuriais aš domiuosi su susižavėjimu. Kas gali būti galingiau nei meile Tėvynei motyvuota savanorių armija?
Nesuklyskime: po devyniasdešimtųjų perversmo komunistai nenutraukė okupacinės kovos. Kaip jie save nebūtų „perdažę“ ar persikrikštiję po sovietmečio griūties, nesunku identifikuoti, kas iki šiol veikia toje komunistinėje nusikalstamoje banditų stovykloje. Organizacijos „Ukrainos patriotai“, iš kurios kilo batalionas „Azov“, istorijoje – daugybė bandymų ir grasinimų susidoroti.
Visa tai įrodo, jog patriotinės organizacijos yra skaudi rakštis okupanto sėdynėje.
Jūs klausiate, kodėl batalionas „Azov“ yra įvardijamas kaip galingas ginklas šiandieniniame konflikte. Todėl, jog mes niekuomet nebuvome suklaidinti nepriklausomos Ukrainos iliuzija. Suprantame, jog ši nepriklausomybė tik formali. Deja, sovietinė sistema mūsų šalyje nėra sunaikinta iki šiol. Jos kerojimą puikiai įrodo ir faktas, jog separatistiniai įvykiai Donbase prasidėjo ir iki šiol nebuvo sustabdyti.
– Šiame, daug aukų pareikalavusiame kare, ukrainiečiai kovoja su savo tėvynainiais. Kaip jūs regite šį konfliktą ir kokį matote Donbaso regioną ateityje?
– Tas, kuris gina savo Tėvynę, visuomet yra teisus. Mes savo šalį statėme daug metų, dešimtmečiais šaukėme laisvės šūkius, kovojome, raudojome dėl aukų. Negi dabar nuleisti rankas ir pamiršti viską, ką deklaravome?
Taip, mes galime pralaimėti. Mūsų partizanai taip pat pralaimėjo. Tačiau tai tik fizinis pralaimėjimas. Tautiškumo dvasios negali taip greitai išvaryti su okupanto tankais ar išgarinti politinių dujų vamzdžių šiluma.
Donbasą aš matau tokį, koks šiandien yra Slovjanskas. Jis buvo ne tik vienas pirmųjų, bet ir stipriausias separatizmo židinys. Šiandien ten plazda Ukrainos vėliavos ir žmonės, matydami, kas vyksta Maskvos „ginamose“ teritorijose, labai greit suprato, kaip jais buvo manipuliuojama.
Taip, tai bus tikrai sunku. Sunku kovoti prieš savo tautiečius. Tačiau mūsų priešai specialiai surišo daug gordijaus mazgų, kuriuos reiks tiesiog iškirpti. Taip, kaip chirurgas naudoja skalpelį operuojant piktybinį auglį. Tačiau tai būtina, jog ligonis taptų sveikas, gyvybingas ir stiprus.
– Jūsų logotipe vaizduojamas N ir I raidžių derinys, kurį įvardijate kaip Nacionalinę Idėją. Kokia tai idėja?
– Tai skaidraus įstatymo valdžia bei socialinė lygybė.
Kad ir kaip mus priešas bevadintų, mes esame antikomunistai. Kai tai garsiai ištari, tuomet viskas ir susidėlioja į savo vietas – pradingsta visos bereikšmės smulkmenos, nukrypimai.
Vengiu terminų kaip „patriotizmas“, „nacionalizmas“. Jie nėra iki galo suprantami ir šis jų „abstraktumas“ gali pritraukti neadekvačius kaltinimus. Mums priimtinas terminas „tėvynės mylėtojai“. Jis tiksliai atspindi tuos, kurie įkūrė „Ukrainos patriotus“, o šiais metais ir „Azov“.
– Kokie bataliono santykiai su šalies valdžia? Kaip vertinate naująją valdžią, atėjusią po „Maidano revoliucijos“?
– Kaip ir minėjau, sovietinė sistema iki šiol keroja mūsų šalyje. Visas tas komunistinis supratimas – išsiurbti iš šalies, ką tik įmanoma panaudojant vergaujančią jos tautą – egzistuoja ir šiandien.
Skaudu sakyti, tačiau Prezidentas, Dūma – ta pati totalitarinė sistema. Tik kad žodžio demokratija dabar daugiau vartojama. Tačiau demokratija yra ne tik žodis. 1936 m. konstitucija buvo pati „demokratiškiausia“, o Stalinas save taip pat vadino demokratu.
Per vietinį totalitarinį biurokratijos aparatą Rusija ir toliau diriguoja mūsų šaliai „demokratiją“. Pas mus nebuvo jokios kadrų kaitos po Sovietų Sąjungos griūties. Ten sėdėjo tie patys komunistai, o dabar daug kur tebesėdi jų vaikai. Jų supratimas labai aiškus – žmogus, žemesnis už tave – ne žmogus. Tu viršininkas, aš kvailys arba aš viršininkas – tu kvailys.
Pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Šįryt mes prie kavos valgėme saldainius. Labai mėgstu saldumynus. Kaip matėte, mums žmonės siunčia maistą, drabužius.
Turiu ir kitą silpnybę – visuomet skaitau produktų etiketes. Todėl valgydamas saldainį, jo etiketėje matau, kad jis pagamintas Ivano Frankovske. Žmogus saldainių nupirko už 32 grivinas. Kitas saldainis pirktas Čerkasuose. Tačiau įdomiausia, kad šie saldainiai pagaminti „Roshen“ firmoje. Žinote, kas tai per firma? Ogi mūsų Prezidento P. Porošenkos.
Žmonės, leidžia savo sunkiai uždirbtus pinigus, kad galėtų paremti savo armiją. Tačiau tuo pat metu, jie praturtina ir mūsų Prezidento verslą.
O mūsų Prezidentas yra labai patriotiškas. Jis taip pergyvena, taip pergyvena, kad aš asmeniškai niekuomet nemačiau, negirdėjau apie bet kokią akciją, kurios metu firma „Roshen“ padėtų Rytuose kovojantiems žmonėms. Tai žinoma metafora. Iš Prezidento mums reikia ne saldainių, o karinės paramos bei tikro palaikymo.
Todėl taip ir gaunasi, jog mes kovojame už Ukrainą, bet ne Prezidentą. Labai paprasta – nėra „saldainių“ nėra ir kareivių, kurie kovoja už tave.
Kokia gi tai valdžia, kuri gali pasirašyti su tokiomis Minsko memorandumo sąlygomis?
– Kaip vertinate šį memorandumą?
– Nesu juristas, tačiau suprantu, kad save bet kas kažkieno atstovu ar prezidentu vadinti negali. Aš taip pat save galiu pavadinti Zimbabvės atstovu. Tačiau mane labai greit kas nors suims ir pasodins ten, kur sėdi visi napoleonai ir faraonai. Tai yra į psichiatrinę ligoninę.
Aš kaltinu būtent Ukrainos tautos atstovu pasiskelbusį buvusį šalies prezidentą Leonidą Kučmą.
Jis per savo valdymo metus, taip pat ir dabar, Ukrainą privertė kraujuoti. Kaip gali Ukrainos ir Rusijos kare, savo šalies pusei atstovauti žmogus, kuris yra priešų pusės prezidento giminaitis. Juk pas mus, Krikšto tėtis yra tolygu kraujo giminei.
Šis memorandumas yra dalis Ukrainos okupacijos plano. Todėl visiškai nesuprantu, kodėl mūsų valdžia šoka pagal šio memorandumo dūdelę.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.