Čia spiečiasi ne tik gėlių vaikai, bet ir yra didžiausia senų pastatų koncentracija visoje valstijoje.
Tačiau netrukus šio senuosius laukinius vakarus primenančio architektūrinio paveldo gali nebelikti – didelė tikimybė, kad statinius pasiglemš lavos srovė.
Ir vis dėl to, tragiško Pompėjos likimo kol kas bijoti neverta. Nors pasaulio spauda jau kurį laiką mirga grėsmingomis antraštėmis, dažnai tyčia ar netyčia norint sutirštinti spalvas, vartojami žodžiai „ugnikalnio išsiveržimas“ sukelia klaidingas asociacijas ir galimus tipiško katastrofų filmų scenarijus.
Tačiau vietos gyventojai nusiteikę ramiai. „Ji negailestinga, bet švelni“, – žmonės kalba taip, lyg būtų savaime suprantama, jog Ji – tai vyriausioji Havajų ugnikalnio deivė Pele.
Ugnikalnis iš tiesų aktyvus, ir lava šiose apylinkėse „veržiasi“ jau seniai – dar nuo 1983 metų.
Tačiau palankių geologinių atsitiktinumų, o gal pačios deivės Pele malonės dėka ugnikalnyje esanti lava nesiveržia, kaip įprasta manyti, į viršų trykštančiu fontanu, bet palyginus lėtai sunkiasi pro kalno papėdėje esančius daugybę įtrūkimų.
Būtent šių įtrūkimų dėka slėgis ugnikalnyje nepasiekia pavojingos ribos, o aplinkiniai gyventojai gali stebėti ir laiku pasitraukti iš tekančios lavos kelio.
Havajų, arba dar vadinamos Didžiosios salos gyventojams panikos visiškai nekelia gan dažni netikėtai muziką per radiją nutraukiantys civilinės krašto apsaugos pranešimai apie iš ugnikalnio tekančią lavą.
Tačiau šių metų birželį jos srovė tapo intensyvesnė – taip nutiko dėl naujų Kilauea ugnikalnyje pasirodžiusių įtrūkimų. Dabar informaciniai ir įspėjamieji pranešimai girdėti kasdien.
Didžiausia rizika kol kas yra jei lava užlies važiuojamuosius kelius – tuomet Pahoa miestelio gyventojai būtų atkirsti nuo pasaulio. Tačiau lava neskuba – tai sustoja, tai vėl teka, vidutiniškai 5–10 metrų per valandą greičiu.
Geologų teigimu, nėra patikimo metodo nuspėti tolesnę jos tėkmės kryptį ir greitį. Viskas priklauso nuo ugnikalnio įnorių.
Dabar jau žinoma, kad Pahoa gyventojams galiausiai teks evakuotis. Taip pat prognozuojama ir gyvenamųjų būstų krizė saloje – juk visiems 900 miestelio gyventojų gali tekti rasti naujus namus.
Tačiau kol kas Pahoa dar netapo miestu vaiduokliu. Paradoksalu, bet šiuo metu suaktyvėjęs lavos turistų srautas Pahoa mieste iš tiesų atneša verslo pagyvėjimą – ženkliai padidėjęs lankytojų skaičius vietos kavinėse ir restoranuose.
Tik nežinia, ar maždaug 20 proc. padidėjusiu pelnu džiaugiasi smulkiųjų verslų savininkai – ypač žinodami, kad netrukus gali palaidoti savo nekilnojamąjį turtą po tirštu lavos sluoksniu.
Senąją Havajų religiją išpažįstantys žmonės į situaciją žiūri ramiai – juk tai yra deivės Pele valia, kuria ji tik atsiima jai visada priklausiusias žemes, kai žmonės ima vartoti per daug – ir šitaip, sakoma, yra atkuriama pusiausvyra.
JAV civilinės krašto apsaugos departamento pozicija panaši. Dėl įvairių priežasčių susiklosčiusi tradicija neblokuoti ir nemėginti nukreipti lavos srovės krypties, tad vyriausybės vaidmuo čia – užtikrinti visų saugumą, kol lavos upė teka pasirinkta vaga.
Priešingu atveju, nukreipus jos tėkmę kiltų sudėtingų kultūrinių, moralinių ir etinių klausimų – kuria linkme kreipti lavą ir kuo viena gyvenvietė ar gamtos lopinėlis vertesnis už kitą.